Jaunimo teatre Adomo Juškos sukurtas „Guašas“ - potėpių, intonacijų, nuojautų, prisiminimų rinkinys. Lyg slystum vandeniu ir nieko nejaustum, neliestum, tik asociatyviai bandytum suvokti tai, kas vyksta. Šiame spektaklyje žvelgiama į pasąmonę, kuri yra didžiausias žmonių kankinimo ir palaimos „įrenginys“. „Guašas“ - šviesus ir režisūrine laisve kvėpuojantis spektaklis. Toks antiplakatiškas kūrinys, kuriame nemojuojama idėjomis, nedeklaruojamos vertybės, atsisakoma tiesioginių įvaizdžių, mūsų sąmonę užvaldžiusių trafaretų. Tai spektaklis, kuris išlaisvina esamąjį laiką, leisdamas žiūrovui atmintimi nuklysti ten, kur veda spektaklio kūrėjai.
Nors „Guaše“ daug „sapnų“, atklydusių iš mokyklos, vis dėlto dabar sąmonė taip pažeista, kad asmeniškai šį spektaklį pradedu skaityti kaip tam tikrą tylą už žodžių. Režisierius spektaklio pradžioje popieriaus naikinimo aparačiuku supjausto žodžių prirašytus lapus (tai daro gal kiek per ilgai), bet labai sąžiningai šioje introdukcijoje pasako, kad čia nebus nieko - nei teksto, nei dramos, nei atomazgos, nei įprastos vaidybos, nei „normalaus“ scenovaizdžio. Čia viskas „suplėšoma“ pradžioje, o toliau - prašom, kurkime kartu. Toks teatras gali būti žavingas, toks teatras gali būti atgrasus. Daug kas priklauso ir nuo konkrečios spektaklio dienos, konkrečios valandos, žmogaus būsenų ir sugebėjimo atsipalaiduoti.
Nors „Guašą“ vertinu ne kaip stipriausią Juškos spektaklį, jis įrodo šio režisieriaus mąstymo autentiškumą. Spektaklis visai kitoks, nei kurdavo jo mokytojas šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, bet savo laisve abu režisieriai turi nemažai panašumų. Nekrošius spektaklius augino nuo mažiausių detalių iki sunkiasvorių metaforų, o Juška spinduliuoja jaunyste. Jis nenori pasenti anksčiau laiko, kol kas jis - labai šviesus. Kuria spektaklio drobę potėpiais, kurie yra meniški, bet ne įmaterinti. Teatre jis demonstruoja būties lengvumą, nepriklausantį nuo aplinkos. Spektaklis gimė per karą. Atsispirti dabartinei situacijai - neįmanoma. Darkart kalbėti apie karą nėra prasmės, nes dokumentika visada stipresnė už teatrą, galų gale tai ne teatro, o žiniasklaidos misija. Kalbėti apie „svarbius“ reikalus taip pat ne visai laikas, nes karas viską nustelbia. Belieka tam tikra tyla, tyla už žodžių. O ten ir gyvena mūsų praeitis. Žmogus nuolat juda, keičiasi, nesąmoningai siekdamas suvokti, kodėl yra toks, o ne kitoks, ir kokios aplinkybės tą kaitą lemia.
Per šį spektaklį salėje dažnai skamba juokas. Tie, kurie spektakliu užsikrėtė nuo pradžių, patyrė palaimą. Viena iš Jaunimo teatro misijų ir yra statyti spektaklius jauniems žmonėms. Dažniausiai teatre siekiama, kad spektaklis įtrauktų, priverstų mąstyti, keltų klausimus. „Guaše“ to nėra. Čia net guašo nėra - yra tai, kas už guašo. Greitas, iš anksto iki galo nenumatyto vaizdo tapsmas. Guašas stingsta mūsų akyse. Kad nesustingtų vaizdas, kad kūrinys taptų prasmingas, reikia sutelkti visus jausmų išteklius. Juška pateikia spektaklio reikšmių kolekciją, kuri dar nesustingusi, kurios dar nėra užfiksuotos mūsų sąmonėje. Reikšmės nuolat kinta ir juda. Šis spektaklis - cheminis jausmų junginys. Jame lyg mėgintuvėlyje jungiasi įvairūs gyvenimo elementai. Ši formulė kadaise gimė Nekrošiaus laboratorijoje.
Ši laboratorija dar iki studijų Juškai labai daug davė. Bent jau privertė galvoti apie teatro prasmę. Tai labai brangu, nes mes įpratę keiksnoti mokyklas. Bet mokyklų yra įvairių. Kaip ir visur, viskas priklauso nuo asmenybių. Sistema nedaug lemia, jei asmenybė stipri.
Tai ypatinga praktinė realybė - ritualo realybė, misterijos realybė, tiesiog būtis (protingesnė nei mes), kuri mus prisijungia, nes yra mums adresuota.
Juška demonstruoja, kas sudaro pačią režisūrą. Tai praktinė realybė, konkretūs dalykai, kurių žmogus kasdienybėje nesuseka, gali fiksuoti tik tam tikrus jų proveržius. Dažnai jo kolegos, nemokėdami režisuoti, tiesiog slepiasi už teksto, nors nemoka išanalizuoti to teksto ir jo poteksčių. Kad tai nuslėptų, prisikviečia įvairių padėjėjų. Taip pat ir padėjėjų tiems padėjėjams. Mašina važiuoja, kuriamas mitas. Spektaklis užauginamas, pastatomas kaip didžiulis namas, tačiau jame nelabai yra ką veikti. Juška kuria iš savęs, nuo vienos kėdės. Jam, kaip ir Nekrošiui, nereikia dramaturgo, jis viską sumąsto pats, visas rekvizitas yra režisieriaus įvaizdžių dalis.
Spektaklyje daugiausia naudojami kartono lakštai. Jie atstoja įvairias sieneles, mokyklines lentas, išdidintus piešimo sąsiuvinius. Viena kita detalė, nurodanti sporto salę, kėdės, kreidos gabaliukai, brėžiantys konkretybę, čia pat ją nutrinant. Galiausiai lieka šlapiu skuduru viską nuplauti. Grindys pradžiūsta, ir vėl ant jų ryškėja nauji teatro palimpsesto įvaizdžiai.
Sustabdyti procesą - sunkiau negu jį pradėti. Gyvenimas juda lyg smegenų neuronai. Taip susidaro tinkas - režisieriaus brėžiamas prisiminimų siužetas, ir čia pat regime, kaip atskiri neuronai atsijungia, nujaučiame istorijos pabaigą. Bet pabaiga nereiškia mirties. Šiuo atveju pabaiga reiškia kaitą. Todėl tie šimtai įvairių situacijų, įvykių, išprovokuotų gyvenimo, lemties apibrėžti siužetai atveda į dabartį. Vien dėl to šį spektaklį ne tik gali suvokti kaip kūrėjų, aišku, daugiausia režisieriaus, braižą, bet ir atrasti sąšaukų su savimi.
Jeigu spektaklyje būtų daugiau artikuliacijos, jis subyrėtų. Tai įrodo ir tos scenos, kuriose daugiau kalbama arba skaitoma. Bet spektakliui teksto netrūksta, nes „Guašas“ nuolat kinta, aktoriai ir žiūrovai šiuos pokyčius suvokia skirtingai. Režisierius kuria tai ir apie tai, kas suformuoja kiekvieno žmogaus sielos turinį. Scenos - lyg atspindžiai: vienos griežtesnės, kitos pilnos romantikos. Juška lyg archeologas klijuoja sąmonės šukes, kurios jam yra dabarties liudijimas.
„Guašas“ atkuria atminties struktūrą, dėl to tampa įdomus tiems, kurie pakviesti patirti šį tapymo seansą. Martynas Berulis, Andrius Bialobžeskis, Jovita Jankelaitytė, Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė, Simonas Storpirštis, Augustė Šimulynaitė - skirtingose scenose skirtingai įdomūs, dailininkės Barboros Šulniūtės aprengti laikmetį ir konkrečias aplinkybes ženklinančiais drabužiais (mokykla - baltos kojinės, juodi batai; išleistuvės - puošnios suknelės; armija - tamsiai žali marškinėliai, kerziniai batai). Aktorių drabužių reikšmės priklauso nuo jų įkrovos. Tie, kurie kai kuriose scenose virto personažais, priminė kitus savo vaidmenis, tie, kurie liko laisvi, daug greičiau leido pajusti tapymo dar nesustingusiu guašu smagumą. Šiame abstrakčiame ir kartu ženklų pilname spektaklyje daugiausia archajinės jėgos pademonstravo Šimulynaitė. Aktorė tiesiog tryško jaunystės galiomis, demonstruodama staigią reakciją. Visą spektaklį jos akys ir kūnas degė, o vienoje iš paskutinių scenų ji žaibiškai užsiropštė į aukščiausią scenos tašką. Aišku, be Bialobžeskio žiūrovai būtų apvogti, nes jis šiame spektaklyje - kaip tas karžygys: užtenka jam pasirodyti, ir išnaikinamos visos sąlygiškumo ribos.
Iš pradžių kompozitorės Ievos Parnarauskaitės muzika - pasikartojančių, o pavargusį žiūrovą ir migdančių garsų serija. Vėliau ji keičiasi, iliustruodama vieną ar kitą scenoje kuriamą situaciją, būvį, laiką ar patį kismo procesą. Aktoriams ji padeda prisiminti, mylėti, jaudintis.
Adomo Juškos „Guašas“ - tai, kas nuolat lydi mūsų mintis ir pasąmonę. Gaivus, šviesus blyksnis, aiškiai išsiskiriantis šiuolaikinėje Lietuvos režisūroje.
