„Kiekvienas namas, pro kurį pravažiuoju, kiekvienas kalnų namelis, kiekviena atoki trobelė, išbaltinta dažais ir tyla, - visuose juose akimirką įsivaizduoju gyvenąs, iš pradžių laimingai, paskui vis labiau liūsdamas, galop nuvargęs; ir jaučiu, kaip palikdamas juos išsivežu didžiulį pasiilgimą to laiko, kada ten gyvenau.“ Tai ištrauka iš Fernando Pessoa „Nerimo knygos“, kurios inspiruotas naujai įkurto „Transmutation Theatre“ teatro vadovas, režisierius Povilas Makauskas pastatė „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“. Būtent toks jausmas apėmė pamačius spektaklį - kad kūrėjai pravažiavo pro neaprėpiamą Pessoa tikrovę kaip pro kalnų namelį, jusdami jo tylai empatiją ir išsiveždami tarsi pasiilgimą tų laikų, kada ten gyveno. Nes kad gyveno, - savaip, asmeniniais masteliais, - tai tikrai. Ir kad spektaklyje justi daug labiau jų tikrovė, nei Pessoa - irgi tikrai.
Povilas Makauskas kuria minties teatrą - lyg sektų pasaką, susitelkdamas į plėtojamos minties ryškinimą objektais. Jo objektai - pabrėžtinai ir drąsiai kilę iš laikų, kai gyvas pasakojimas tebuvo vienintelis ir labiausiai jaudinantis būdas perduodi patirtį: pasitelkiant akmenį ir smėlį, kėdę, lagaminą, kreidos ar vatos gabalėlį. Ir svarbiausia - žmogų, kuris klauso, ir žmogų, kuris kalba. Tikroji realybė čia susitelkusi būtent žodinėje materijoje - ji čia svari, slūgsanti kaip vanduo, tu čia jos ieškai ir būtinai randi - tai raidėmis, tai žodžiais, tai knygose, tai lentose, tai lūpose. Šiuo aspektu spektaklis palaiko gilų ryšį su „Nerimo knyga“ - žodiniu kosmosu, kuriame, regis, niekaip nesutelpa viskas, ką reikia pasakyti, ir drauge kiekviename žodyje tūno pilnas gyvenimo patyrimas. Štai tokio gyvenimo - pasireiškiančio žodžių, minčių, protinių konstrukcijų pavidalais, kurie šios knygos sąmonei galbūt net yra tikresni nei tai, ką vadiname žmogumi ir jo kintančia regima tikrove. Kalbėdamas apie savo mėgtą Antonio Cardoso Borges de Figueiredo „Retoriką“, Pessoa rašo: „kasnakt gal jau tūkstantąjį kartą skaitau taisyklinga portugalų kalba pateiktus aprašymus retorinių figūrų, kurių pavadinimų, tegu tūkstantį kartų perskaitytų, taip ir neįsidėmėjau. Bet mane liūliuoja kalba, ir jeigu ten stigtų tinkamų žodžių, prasidedančių raide s, miegočiau neramiai“. Būtent kalbos liūliavimas, supimasis akustinėje ir prasminėje sakinių architektūroje yra tikrasis Pessoa kaifas. Spektaklio veikėjams tai taip pat yra pažįstama: jie samprotauja, ir samprotauja, ir samprotauja, kurdami bendrą ir retai kada susiliejantį monologą.
Mažiau gilus ryšys tarp sceninės ir knygos realybių gimsta būtent minties artikuliacijoje. „Nerimo knyga“ ypatinga savo įvairove, tūkstančiais rakursų, liudijančių pasaulio kaip šviesotamsos matymą, t. y. gyvenimo kaip stebuklo neatskiriamumą nuo gyvenimo kaip kančios. Sukrečiantis stebuklas - taiklus paties Pessoa būdas tai apibrėžti. O „Tarsi vaizduotės epizodas, kurį vadiname tikrove“ susitelkia į vieną aspektą - kančią būti, kančią būti tarp žmonių, kančią ištverti gyvenimą („Mano gyvenimas toks, tarsi juo mane muštų“, Povilo Barzdžiaus Pessoa rašo lentoje). Tai leidžia sukurti vientisą ir kryptingą kūrinį, tačiau tai iš spektaklio atima patį Pessoa. Gerai, jeigu atėmus dar kažkas lieka.
Ir vis dėlto lieka - tai aktoriaus Karolio Legenio psichofizika. Karolis spektaklyje kuria Bernardo Soarešo vaidmenį: tai - paties Fernando Pessoa išgalvotas slampinėtojas po gyvenimą, kuris už Fernandą parašo ir „Nerimo knygą“. Kitaip tariant, tai yra jo antrininkas, per kurį rašytojas pasauliui duoda save. Dėl to nusirengti pačiam Fernandui nereikia - už jį nuogas visada bus Bernardas. Bernardo vaidmenį kuriančiam aktoriui Legeniui būdinga tai, ką jau rašiau apie pavienius Pessoa žodžius: kiekviename jo geste, žodyje, mimikoje susieina daug aktorinės gyvybės klodų - mintis sluoksniuojasi su emocija, kūnas - su prisiminimu. Jame dera ir infantilus kuklumas, ir žaižaruojanti didybė, jis yra preciziškas vaikas ir rafinuota moteris, jis - sykiu ir pamišėlis, ir švarus protas. Legenio Bernardas, Barzdžiaus Pessoa panorėjus, atsiranda scenoje iškart pilna koja, be jokių apšilimų; taip pat visa jėga iš ten ir išnyksta. Įdomu stebėti jo kūną ir šešėlį, jo minties eigastį ir krūvį, sutelktą kiekviename smilkinio tvinksėjime. Kaip jis gano akmenines aveles, kaip jis įkūnija raudonskruostę ją, kaip rūko įsivaizduojamą cigaretę ir dėkodamas padeda menamą išgertos kavos puodelį - visa tai, kas galėtų kurti prasto teatro toną, Karolis Legenis taip įkrauna, kad, užuot suglumęs, vis pagarbiai suklūsti.
Nuo gyvenimo pavargęs, švelnios paniekos apimtas ir įnirtingai apatiškas Barzdžiaus Pessoa, mano manymu, kuria kiek sekloką personažo laikyseną. Jo įsakmus ir grubokas ryšys su Bernardu sukonspektuoja jųdviejų santykį kaip šeimininko ir klusnaus tarno modelį. Tačiau juk iš tiesų tas, kuris klesti, šitoje pasaulio santvarkoje yra tarnas: tai jam atsiduoda vaizduotės fėjos, tai jis čia pasileidęs plaukus. Tai, kad Pessoa juo atstumiančiai manipuliuoja, viena vertus, įkūnija Pessoa savęs paties - ir savo vaizduotės artefaktų - niekinimą. Tačiau drauge uždaro galimybes skleistis dviejų aktorių tarpusavio įtampoms, rastis įvairioms santykio kryptims. Tiesa, pabaigoje, pradėjęs piešti debesis, Povilo Pessoa tarsi atšyla - ir jau nebeatšąla iki pat akimirkos, kai Bernardas mažame langelyje sukuria žvakelės ir kontempliuojančio miniatiūrinio žmogelio sapną. Spektaklis baigiasi jausmu, tarytum Pessoa pagaliau ir pats atsidavė svajonei, kurią leido susvajoti Bernardui. Geras šitas jausmas.
Povilo Makausko režisūrinis braižas vienu aspektu primena režisieriaus Adomo Juškos būdą kurti: tai yra hermetiškų, tyčia ryšio su šiuolaikiniais teatro kontekstais ir judėjimais nemezgančių, savoms taisyklėms pavaldžių mikroerdvių kūrimas. Šios erdvės ir šie laikai veikia vieninteliu būdu - jeigu žiūrovai patiki realybėje negaliojančia ir tiktai čia aprobuota veikimo logika. Ar aš patikėjau „Tarsi vaizduotės epizodu, kurį vadiname tikrove“? Vis dar nesu tikra. Bet patikėjau šitos tikrovės Bernardu. Ir jo vatos gumulėliu, kurį uždėjęs ant akmens, jis naiviai šūkteli: „Eikit prasikvėpuot į kalnus!“ Ir kaip tik čia, man rodos, atsitinka tai, ko galbūt norėjo ir pats Pessoa: kad netikėtume juo. Kad tikėtume, - ir iš visos širdies, - jo Soarešu.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
