Režisierius iškėlė uždavinį jauniesiems aktoriams maksimaliai tiksliai suvaidinti iki tobulybės estetizuotą minios kūną, parodant, kaip masinė sąmonė ištirpsta šiuolaikinių narkotikų bei totalios ideologijos debesyse.
Viena vertus, Gintarui Varnui pavyksta sukurti naują teatrą, su daug spalvotų ir blizgių vaizdų. Kita vertus, pats režisierius labai akivaizdžiai stoja senojo pusėn ir pasmerkia šią naują kultūrą, laikydamas ją menkesne.
Varnas nuo pradžių sufleruoja, kad Puikus naujas pasaulis – tai masinė medija: televizijos kanalas ar interneto svetainė, kurios svarbiausias elementas yra reklama.
Mondo pragmatizmas skamba įtikinamai, nors ir ciniškai, Džono idealizmas – fanatiškai. Tad darosi baisu ne tik atsidurti puikiame naujame pasaulyje, bet ir pasaulyje, kuriame nauja religija taptų Shakespeare’as.
„Puikus naujas pasaulis“ – liūdnas ir depresyvus spektaklis. Tragedija jo nepavadinsi, nes sukurtas šmaikščiai ir stebėtinai šiuolaikiškai.
Varno puikaus naujo pasaulio vizualizacijos, įskaitant Statkevičiaus kostiumus, puikiai paaiškina, kodėl žmonės noriai renkasi jam priklausyti – tai nepaprastai patrauklus pasaulis.
