Abipus scenos stovėjo kryžiai – visiškai beprasmiai. Tarsi režisierius iš pradžių būtų planavęs sukelti daug triukšmo, bet ilgainiui visa tai pamiršęs, pasakė kur kas daugiau ir svarbesnių dalykų.
Kas paskatino kai kuriuos palikti salę spektaklio metu? Manyčiau, jog žiūrovai tiesiog pavargo „būti šokiruojami“.
Nors tai – pirmoji Ramintos Šerkšnytės opera, muzika skambėjo taip, lyg autorė visą gyvenimą tik ir rašytų operas.
Galima sutikti su pagrindine jaunų kūrėjų siunčiama žinute – dabartinė švietimo sistema daug dėmesio kreipia į dalykines žinias, bet ne į tuos, kuriems jos perteikiamos.
Šiuolaikinio cirko spektaklių konkurencija Lietuvoje kol kas beveik jokia, kas leidžia kūrėjams jaustis darančiais kažką ypatingo.
Magiškame teatro kūrinėlyje mikrodalelytėmis sukuriama tai, kas įmanoma tik teatre.
Teatro partizanai „Bad Rabbits“ atveria visą šūsnį problemų, slypinčių ne tik pačiuose veikėjuose, bet ir juos supančioje aplinkoje.
Šalta ir išlaikyta elegancija čia supriešinama su neįtikėtinos energijos šokiu su saikingu vulgarumo prieskoniu.
Čia visi miršta. Dūsta vieni nuo kitų, nuo savęs, nuo Henriko Ibseno tekstų.
