Nors tokiame teatre aktorių kūnai naudojami tik kaip formos ir gestai, taigi, sakytum, deaktyvuojami, žiūrovų kūnai atvirkščiai – aktyvuojami visa jėga, atmetant teatro patyrimą per mintį.

„Moters dalys“, nors ir inspiruotos asmeninės patirties, liko tik dar viena socialine kritika atmiešta istorija apie netektį, kaip galimybę viską pradėti iš naujo.

Kokybiškos gyvos roko muzikos pulsas, visavertis roko skambesys visiems aktoriams, pirmoje dalyje gana neraiškiai besireiškusiems, tarsi atrišo rankas ir atvėrė jų emocinius šliuzus.

Spektaklyje „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ jokios polemikos nėra – čia tiesiog be atodairos užsipuolami Vakarai, nesistengiant nieko suprasti ar kelti klausimus.

Vis dėlto vaizdiniai elementai dažnai užgožia choreografiją ir virsta eklektišku motyvų kratiniu, neįtikinančiu savo formų būtinybe ir nesuteikiančiu spektaklio temai papildomos įtaigos.

Kuo labiau į sceną ėjo kasdienybė ir stiprėjo estetinė raiška, tuo labiau vidun smelkėsi paprastumo, bendrystės ir teatro kaip vietos visiems jausmas.

„Soliario“ koridoriuose ir užkulisiuose laukiantys savojo išėjimo atlikėjai, spektakliui ritantis ir blykčiojant į pabaigą, tarsi pailsta, sutrinka, lieka vieniši šio okeano drebučiuose.

Didžiausias spektaklio laimėjimas – atrasta absoliučiai tiksli intonacija kalbėti apie abi tragedijos dalyvių puses, nenuslystant nei į deklaratyvumą, nei į sentimentalią spekuliaciją.