Ingrida Gerbutavičiūtė
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka spektaklio plakatui, neturinti nieko bendra su spektakliu |
Paskutiniąją balandžio dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras nusprendė nepaklusti draminių pjesių repertuarui, pristatydamas šokio improvizacijos pagrindu sukurtą bei mušamųjų garsais lydimą duetą „Nepaklusti“. Spektaklio kūrėjai ir atlikėjai – kompozitorius, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas ir choreografė, šokėja Loreta Juodkaitė – deja, nuvylė trumpu, vienspalviu, improvizacijas šokio seminaruose primenančiu spektaklėliu.
Choreografės Loretos Juodkaitės Lietuvos publikai pristatyti nereikia. Prieš trejetą metų Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją Austrijoje baigusi ir į gimtąją šalį sugrįžusi Juodkaitė tituluojama kaip viena gausiausiai kuriančių choreografių Lietuvoje. Tačiau ar kiekybė atstoja kokybę? Auksinių scenos kryžių komisija, matyt, atsakytų tvirtu „taip“ (Loreta Juodkaitė kaip geriausia Lietuvos choreografė šiais metais buvo nominuota už choreografiją spektakliui „Trimatrix. Trys judėjimai“, o praeitais metais apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią debiutą šokio spektakliuose „Salamandros sapnas. Paveikslas“ ir „Čia ir dabar“), o aš drįsčiau nepaklusti komisijos nuomonei, teigdama, jog net ir teatro žvaigžde Marijos žemėje tapti ypač lengva, tačiau kūrybinėje viršūnėje įdomia žvaigžde išlikti sunku.
Šokio spektaklio „Nepaklusti“ koncepcija, afišuojama pasipriešinimu vidinėms ir išorinėms sistemoms, „neužkabino“ – gal dėl primityvios raiškos, gal ir dėl „klibančių“, prastai suformuotų idėjų. Spektaklis, kaip ir galima buvo spėti, prasidėjo sistemų charakteristika: tvirti, „laužyti“ rankų judesiai, atitinkantys tobulas geometrines tieses, erdvėje braižė rėmus, talpinančius visuomenę ir jos pačios sukurtas sistemas. Itin statiškas vaizdas ir linijinė sistemų apibrėžtis kėlė ne tik nuobodulį, bet ir nerimą: kas bus toliau? O toliau tarsi logikos dėsnių grandinė pasipylė vibruotų judesių seka, pamažu apimanti visą scenos erdvę. Trumpus, kampuotus rankų judesius keitė ilgesni, plastiškesni, nematomų, tačiau egzistuojančių rėmų vis dar kaustomi kūno judesiai. Nestabilus tipenimas ant puspirščių, ant nelanksčių it medis kojų, lėtai susigrąžinant kūnui elastingumą kiek priminė choreografės spektaklį „Salamandros sapnas. Paveikslas“, kuomet panašia idėja buvo perteiktas salamandros vystymasis.
Spektakliui įsibėgėjus sistemų aprašą keitė vidinių būsenų raiška. Nerimo, streso ir nuolatinių baimių kamuojamų žmonių paveikslą Juodkaitė įkūnijo miego scena. Pasąmonės reakcija į išorinių veiksnių negeroves prasiveržė ekspresyviais judesiais ant žemės: besivartant, krūpčiojant, riečiant po savimi kojas, tiesiant rankas. Šią sceną galima būtų interpretuoti ir kitaip: kaip žmogaus vidinių sistemų prasiveržimą pasąmonėje ir jų įtaką žmogui. Kad tolesnė spektaklio eiga artikuliuos vidines žmogaus būsenas bei sistemas, buvo aišku kaip ant delno. Platūs, ilgi, plastiški judesiai aiškiai kontrastavo su spektaklio pradžioje formuotais „laužytais“ judesiais, nepalikdami vietos abejonei, jog priešinamas išorinių ir vidinių sistemų vaizdas. Toks sprendimas priešingybių vaizdais, pasirenkant tik dvi judesių kokybes, pasirodė itin paprastas. Spektaklio pabaigoje, kaip ir tikėtasi, užburto rato principu nugalėjo išorinio pasaulio sistemos, spraudžiančios žmogų į kasdienybės rėmus. Tiesa, aiškaus pasipriešinimo sistemoms spektaklyje taip ir neįžvelgiau.
Perkusininko Arkadijaus Gotesmano gyvai atliekama muzika šokio spektaklio idėjinei užmačiai tiko. Mušamųjų skleidžiamas garsas formavo suvaržymų ir laisvės temas, kūrė akstiną judesiams, juos pildė. Visgi nepriekaištinga muzika neliko: vienur Juodkaitės šokį grubiai užgoždavo mušamieji, kitur pastarieji neatitiko šokio skleidžiamos energijos. Todėl ir bendras spektaklio vaizdas pasirodė lyg nuolatinis „aukštyn – žemyn“.
Duetui „Nepaklusti“ itin minimalią scenografiją sukūrė dailininkė Renata Valčik. Raudonas Juodkaitės kostiumas derėjo su Viliaus Vilučio sukurtu apšvietimu, „skandinančiu“ sceną tai ryškesniame, tai blankesniame raudonyje. Grindyse apšviesti kvadratai, rėminantys atlikėją ir jos šokį, rodėsi kaip vienaplanės, prastai užkoduotos išorinių sistemų metaforos.
Bene labiausiai trikdė Juodkaitės neišraiškingumas. Natūrali šokėjos mimika, lydėjusi beveik viso spektaklio metu, netiko nei spektaklio idėjinei, nei choreografinei artikuliacijai. Šiam eskizą primenančiam spektakliui netiko ir Lietuvos nacionalinio teatro Mažoji scena. Minimalistinio spektaklio koncepciją atitinkantis duetas „Nepaklusti“ labiau pritiktų šaltai minimalistinei erdvei, gal tuomet ir spektaklio idėjos skleistųsi kitokiomis – įdomesnėmis ir svaresnėmis spalvomis.
