Nepakeliama atminimo našta

Aistė Šivytė 2021-06-18 7md.lt, 2021-06-11
Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Mama“. Nuotrauka iš Jaunimo teatro archyvo
Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Mama“. Nuotrauka iš Jaunimo teatro archyvo

aA

Praradus artimą žmogų, ypač brangūs tampa jo paskutiniai žodžiai. Ar tai būtų ištartas sakinys, ar paliktas laiškas - jis lieka kaip svarbus paskutinių žmogaus gyvenimo akimirkų atminimas. Tik kas, jei tas atminimas nepaleidžia daugybę metų?

Gegužės 30 d. Jaunimo teatre įvyko režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklio „Mama“ pagal Asios Vološinos pjesę premjera. Istorijos centre - mergina Olia (Ieva Kaniušaitė), neseniai atšventusi 28-ąjį gimtadienį. Tik džiugi nuotaika ore netvyro. Mergina sėdi prietemoje, apsirengusi naminiais drabužiais, susirišusi plaukus. Šis spektaklis - jos pasakojimas apie savo gyvenimą, prasidedantis nuo akimirkos, kai ji, sulaukusi septynerių, per kiekvieną gimtadienį ima gauti prieš keletą metų mirusios motinos rašytus laiškus. Nors Olia kalba apie savo kasdienybę, nepasiekiamas meiles, juokingus ar tragiškus nutikimus, iš jų niekad nepranyksta motinos šešėlis, kiekvienoje istorijoje ji tampa neišvengiamu akcentu.

Žiūrovą pasitinka pilkos sienos, scenos dešinėje - abstraktus baldas Oliai įsitaisyti: tai dviejų skirtingo aukščio stačiakampių pjedestalas (scenografas Marius Nekrošius). Sienos kairėje - tokios pat formos skylė. Kol Olia, parietusi kojas, ant pjedestalo pasakoja apie savo gyvenimą, scenoje ar sienos ertmėje nuolat veikia jos motina Nastia (Giedrė Giedraitytė). Būtent jos balsu išgirstame dukrai rašytus laiškus, o jai pasislėpus už sienos matome nuolat judančias, laukiančias, glostančias ar bengališką ugnelę laikančias rankas, savotiškai iliustruojančias Olios pasakojimą ir į jį reaguojančias. Tačiau tarp motinos laiškų ir merginos pasakojimo - didžiulis disonansas. Optimistiški, jautrūs ir lengvai naivūs laiškai kertasi su dažnai cinišku, depresijos ir traumų iškankintu dukters tonu. Gaunami laiškai tik skatina Olios pyktį, kad, užuot kovojusi su liga, motina rašė laiškus ir nuo septynerių iki dvidešimt aštuonerių metų kiekvieną dukters gimtadienį pavertė priminimu apie savo mirtį.

Šio spektaklio eskizas buvo parodytas 2019 m. lapkritį Jaunimo teatre vykusioje „Black box“ eskizų vitrinoje. Įdomu pamatyti, kaip toli šis spektaklis nukeliavo nuo eskizo varianto, kaip pasikeitė pjesės interpretavimas ir režisierės mąstymas. Eskize žiūrovą pasitikusi Olia (Gabrielė Ladygaitė) buvo pasipuošusi gražuolė, tarp savo išpažinčių sudainuojanti vieną kitą karaokės dainą. Pasirinktas kontrastas tarp teksto ir vaizdo galėjo būti, bet netapo priemone šokiruoti ar gluminti žiūrovą, atrodė, lyg merginos istorijos nugrimzdo šviesiame kambaryje ir pakilioje (nors ir dirbtinėje) nuotaikoje.

Spektaklyje eskizo nuotrupų nelikę. Tekstas įgavo atitinkamai niūrų ir intymų apdarą - iš prietemos merginos veidą ištraukia tik pavieniai lėtai, beveik nepastebimai besimainantys prožektoriai (šviesų dailininkas Julius Kuršis), tad Olios veidas, kartais visiškai aiškus tamsaus kambario fone, praėjus vos keliolikai sekundžių gali tapti vargiai įskaitomas. Keletą svarbių merginos atsiminimų ir nuotaikų perteikia vaizdo projekcijos (videomenininkė  Aneta Bublytė). Viena jų - motinos veido atvaizdas, išplaukęs ir abstraktus, vos akimirką įgaunantis aiškesnį, detalesnį pavidalą.

Pasikeitė ir aktoriai. Olios vaidmenį pasirinko atlikti pati Kaniušaitė, o kartu buvo įvestas eskize neegzistavęs motinos Nastios vaidmuo. Aktorių sąraše pamačius spektaklio režisierių vargu ar įmanoma išvengti skeptiškos minties, kad savęs režisavimas ne itin dažnai nuveda sėkmės link, tačiau Kaniušaitė sukūrė įtaigų, žiūrovo dėmesio nepaleidžiantį Olios vaidmenį. Taip pat įdomu buvo stebėti Giedraitytės vaidinamą Nastią. Teatre ši aktorė dažniausiai atlieka antraplanius komedinius vaidmenis, tad šiame spektaklyje pagaliau buvo galima matyti dramatiškąją jos pusę, atsiskleidusią jautriai ir atidžiai kuriant Nastios vaidmenį.

Kaniušaitės „Mama“ - tai spektaklis, priverčiantis užmiršti aplink sėdinčius žiūrovus, pasijusti taip, lyg klausytum kažkieno vėlyvo vakaro išpažinties, tolimiausiame kambario kampe šviečiant tik stalinei lempai. Išpažinties, kurioje, net ir smelkiant tamsiai atmosferai, atomazga užklumpa netikėtai ir neišsisklaido vos tik palikus žiūrovų salę.

7md.lt

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.