Apie tai, kaip Eimuntas Nekrošius renkasi aktorius ir kas jam yra gero aktoriaus etalonas, sklando legendos. „Tiesiog pakalbi su žmogumi ir galvoji, kad tiks. Ir iš tikrųjų tinka. Aš niekados nedarau bandymų. [...] Tiesiog pakalbame, nebūtinai profesinėmis temomis, parūkome... Man svarbu kitos savybės, ne profesinės...“1
Galbūt todėl Nekrošiaus teatre esama ir „žvaigždžių“, ir aktorių, kurie nevaidina beveik arba visai niekur kitur. Tačiau „žvaigždės“ čia kviečiamos ne spektaklio spindesiui sustiprinti, o - visiškai netikėtai - papildomoms reikšmėms sukurti. Būtent todėl Ramunė Marcinkevičiūtė po pirmojo šekspyriškosios trilogijos spektaklio su Andriumi Mamontovu rašė: „Tik neprofesionalas gali būti Hamletu.“ Ir tik Eglė Špokaitė galėjo suvaidinti tokią Dezdemoną, kokios režisieriui reikėjo „Otelo“ koncepcijai perteikti. Nekrošiaus teatrui tai svetimos „žvaigždės“, kurias jis įtraukė ir pavertė nepakeičiamomis. Tačiau jo teatre yra ir „žvaigždžių“, kurias tokiomis paverčia tik šis teatras - ko gero, ryškiausias to pavyzdys būtų Salvijus Trepulis. Yra ir dar viena Nekrošiaus „žvaigždžių“ kategorija - tai aktoriai, atitinkantys tradicinį teatro „žvaigždės“ etaloną - išskirtinio talento, gebėjimų, ypatingo asmenybės žavesio ir sugestijos, tik be romantinio pakylėtumo.
Nežinau, kas įkvėpė Nekrošiui mintį sukurti spektaklį dedikaciją aktoriams. Nei šykštūs vieši jo interviu, nei scenos kūriniai tarsi nerodė, kad režisierius daug apie tai mąstytų. Jam pačiam teatras - visų pirma darbas, pareiga, atrodė, panašiai jis vertina ir aktorių kūrybą, nesvarbu, ar jie „žvaigždės“, ar neprofesionalai, ar studentai. Ir staiga - Franzo Kafkos „Bado meistras“. Tyliai, beveik nepastebimai, be jokių anonsų, viešųjų ryšių akcijų. Jau buvau pamiršusi, ką reiškia žiūrėti spektaklį be privalomai įbrukto informacinio bagažo. Lieka daug erdvės svarstymams, spėlionėms, nuojautoms. Pavyzdžiui, man patinka manyti, kad „Bado meistras“ galėjo būti Nekrošiaus atsakas pernykščiam Rimo Tumino „Minečiui“. Taip ilgu to kūrybinio spektaklių dialogo...
Šis Kafkos apsakymas, paskelbtas 1922 m. yra apie žmogų, kuris badavimą trokšta paversti menu - užsidaręs narve ir nuolat stebimas publikos, nieko nevalgo ištisas savaites. Iš pradžių jis maudosi šlovės spinduliuose, yra visų garbinamas, nors ir nepajėgia atsikratyti liūdesio, kad publika tokia įtari ir nesupratinga. Paskui pamažu praranda žiūrovų dėmesį, visų apleistas miršta savo narve, nukištame į cirko užkampį. Daugelis tyrinėtojų apsakymą laiko alegorija, bet jos reikšmę aiškina skirtingai. Vienų manymu, ji atskleidžia ekscentriškos asmenybės pasmerktumą izoliacijai ar net kankinystei, antri įžvelgia žūtbūtinį pripažinimo troškimą, treti - pasiaukojimą savo idėjoms. Nekrošiaus „Bado meistrą“ galima laikyti universalia parabole apie menininkų likimą, bet man Bado meistras - tai pirmiausia aktorius.
Sunku įsivaizduoti taiklesnį šūvį negu tas, kad suvaidinti Bado meistrą buvo pakviesta Viktorija Kuodytė. Ji nėra vien Nekrošiaus aktorė, nors profesinį krikštą gavo ir vėliau ne vieną iškilų vaidmenį sukūrė būtent jo spektakliuose. Priskirčiau ją toms visuotinai pripažintoms „žvaigždėms“, dėl kurių statuso niekas nesiginčija. Tačiau Kuodytę vadinti primadona neapsiverčia liežuvis. Smulkutė, kone berniukiško sudėjimo, lygius neilgus plaukus dažniausiai susirišusi į kaselę. Nei Nadežda Gultiajeva, nei kiti kostiumų dailininkai pernelyg jos nepuošė - scenoje aktorės siluetas dažniausiai neryškus (gal todėl jos vaidinamos Keraitienės įvaizdis Jono Vaitkaus „Atžalyne“ stačiai šokiruoja!). Tačiau pakanka jai prabilti, ir išvysti scenoje ryžtingą, tiesią, kartais atšiaurią, sklidiną nepaprastos jėgos, bet jautrią, pažeidžiamą moterį. Skaidrus, tačiau nesaldus balsas, savitos intonacijos ir visada labai aiškiai perteikiama mintis, sukaupta ir tuo pat metu nepaprastai ekspresyvi kūno kalba - šios savybės suteikia jos herojėms išskirtinumo, nesvarbu, koks spektaklio stilius ir žanras.
Tačiau Nekrošiaus „Bado meistras“ anaiptol nėra žavėjimosi aktorės ypatingumu gestas. Išoriškai lengvas, sakyčiau, net lengvabūdiškas vaidinimas vietomis primena skečą. Žiūrovams renkantis į mažutę Meno forto salę, juos pasitinka nerūpestinga džiazo melodija ir nuotaikingas Mariaus Nekrošiaus scenovaizdis su dviem vienodais pieštais kambario vaizdais. Net sunku patikėti, kad atėjai į Maestro spektaklį! Pats „Bado meistras“ irgi dvelkia turgaus aikštės ar mugės vaidinimų kultūra. Šiuo požiūriu prilygsta „badavimo seansui“ ir veda prie kūrinio minties, nes šis lengvumas yra apgaulingas. O gal tiksliau - tai ir yra tiek, nieko daugiau. Mes sureikšminame (Nekrošiaus) teatro meną, kūrybos procesas mums kelia baimingą pagarbą ir susižavėjimą, o iš tikrųjų tai komedianto pasirodymas, neprotingai save sekinančio (nes nieko daugiau nesugebančio) menininko (?) savidemonstracijos aktas. Ar įmanoma būti dar ironiškesniam ir žiauresniam savo paties atžvilgiu?
Nekrošius ne kartą yra sakęs: kurti spektaklį - tai atsiversti knygą. Knyga kaip neįminta paslaptis, kurią perprasti bandoma, semiant rieškučiomis ir ragaujant žodžius, plazdeno Goethe's „Fauste“, knyga kaip maitinančios versmės ženklas, kaip visa ko pradžia pasirodė Dante's „Rojuje“. Knyga, gimdanti žmogų ir pasaulį, - Donelaičio „Metuose“... Net pavadinimai - „Giesmių giesmė“, „Jobo knyga“ - koduoja siekį atver(s)ti knygą. Visą šį didingą iš literatūros išaugusį neliteratūrinį savo teatrą režisierius švelniai pašiepia: Bado meistras iš knygos puslapio vidurio išplėšia skiautę su ta, matyt, vienintele eilute, iš kurios išaugs scena, metafora, visas spektaklis. Tačiau kitur autoironija nėra tokia švelni...
Dėl šios priežasties Kuodytė geriausiai tinka Bado meistro vaidmeniui. Trapioji, plazdančioji Džuljeta ir Ofelija čia pasirodo kaip mimė, histrionė, cirko artistė, dėl susižavėjusių publikos žvilgsnių pasiryžusi bet kam - ryti ugnį, išdarinėti triukus, traukti publiką linksminančias daineles... Nes tarp jų skirtumo nėra. Jei pasirinkai aktoriaus kelią, turi su tuo susitaikyti. Čia nejučiomis į atmintį grįžta klajojančių artistų scena iš Nekrošiaus „Hamleto“. Į Elsinoro pilį atvykę aktoriai, kuriems Shakespeare'as patikėjo svarbią užduotį - pagauti į pelėkautus karaliaus sąžinę, spektaklyje tarška lyg papūgos ir sukinėjasi pagal „šuniukų valsą“.
...Kuodytė su aukštakulniais ir nedidele kuprine ant pečių įeina ryžtingai, užtikrintai, apžiūri sceną, tarsi vertintų vaidinimo vietos tinkamumą. Vienoje scenos pusėje ant lentos kreida užrašo: „Badas“, kitoje - „Seans: 24 d., 38 d., 40 dienų“. Vėliau paaiškės, kad badauti ilgiau negu 40 dienų negalima, nes... publikai nusibosta... Nusiavusi aukštakulnius, pasiruošia darbui. Kelis ar keliolika sykių sušunka: „Vakarienė paruošta!“ Tarsi bandytų skirtingus variantus, gludintų intonacijas, gestus, ieškotų tiksliausios išraiškos. Tačiau to nepakanka, reikia efekto! Padega popieriaus skiautę...
Į sceną įžengia Bado meistro saugotojai - juos vaidina Vygandas Vadeiša, Vaidas Vilius ir geroji Meno forto dvasia, rekvizitininkas Genadijus Virkovskis. Demonstruodami kartoninius skrandžių maketus, ima dėstyti, kaip dirba virškinimo sistema. Kuodytė visa savo esybe pabrėžia esanti aukščiau už juos. Paniekinamai ignoruodama prižiūrėtojus, su pasimėgavimu išdidžiai pasakoja apie savo „meno garbę“. Tarsi nepastebi ir įspūdingo stoto Impresarijaus-rekvizitininko, kuris meiliai šypsosi, keisdamas jai kojines, ir kurio valdžioje bei valioje ji iš tikrųjų yra. Nes pernelyg rūpinasi savo menu! Bado meistrui apmaudu, kad daug kas juo netiki, laiko šarlatanu... Bet svarbiausia, kad juo žavisi. Prižiūrėtojai sumeistrauja Bado meistrui diplomą „40 dienų“, liudijantį jo pasiekimą, ir įteikia kažkokią jo nesužavinčią dovanėlę.
Tada įstumia į sceną kartoninę dėžę su daugybe Nekrošiui, Meno fortui ir atskiriems spektakliams, tarp jų „Bado meistrui“, skirtų diplomų, statulėlių, kitokių apdovanojimų. Galvą guldau, kad daugumoje teatrų jie kabėtų režisierių kabinetuose ant sienų, puoštų darbo stalą. Bado meistras išdėlioja juos ant grindų, tada atsigula ant jų, tarsi ant šlovės kryžiaus. Bet kas iš to, jei negalima ramiai surūkyti net cigaretės, kurią tuoj pat iš rankų ištraukia Impresarijus? Kas iš to, kokia viso to prasmė - per visą spektaklį leitmotyvu kartojamas klausimas. O neradus atsakymo, vėl ieškoma užsimiršimo, svaiginamasi šlove. Tarp dirbtinių gėlių, pabertų ant žemės, Bado meistras džiaugsmingai voliojasi, vartosi lyg šuo ant atmatų krūvos...
Nekrošiaus sugalvotos scenos negudrios, nelabai išradingos, kartais net vaikiškai tiesmukos. Tačiau šis tiesmukumas padeda išryškinti kontrastą tarp reikšmingumo, kurį savo menui suteikia Bado meistras, ir to, ko visa tai iš tikrųjų verta, bent jau režisieriaus manymu. Bado meistro biografija svarbi tik jam pačiam, jis pats turi sugroti savo gyvenimo partitūrą, o visi apdovanojimai anksčiau ar vėliau atsiduria lombarde.
Spektaklio pabaiga negailestinga. Bado meistras gyvena ir vaidina cirke kartu su žvėrimis, išsekęs, apniktas blusų. Taikstosi su šia apgailėtina padėtimi, nes tai paskutinė galimybė pelnyti dar šiek tiek publikos dėmesio. Bado meistras primena prieglaudoje paliktą šunį, desperatiškai laukiantį naujo šeimininko. Pamynęs orumą, savigarbą, siūlosi praeiviams, kad pavėdėtų už pavadžio. O tada pravirksta kaip vaikas, prisipažindamas, kodėl nesiliovė badavęs: „Nes negalėjau rasti maisto, kuris man būtų skanus...“
Tačiau finalas nėra vienareikšmis. Prieš akimirką vaidinusi labiausiai apgailėtiną padarą pasaulyje, Viktorija Kuodytė „persikūnija“ į gražuolę laisve, gyvybe ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančią panterą, kuri Bado meistro narve atsidūrė po jo mirties. Tai gal aktoriaus ir apskritai teatro menas vis dėlto yra šio to vertas?..
1 Jolanta Kryževičienė, Gailutė Jankauskienė. Eimuntas Nekrošius: „Be publikos mes tučtuojau mirtume.“ LRT radijo laida „Kultūros savaitė“. Prieiga per internetą http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/interviu/eimuntas-nekrosius-be-publikos-mes-tuctuojau-mirtume-599-284622
