Prieš trejus metus parašyta čekų dramaturgo, teatro ir kino režisieriaus Petro Zelenkos pjesė „Nykstančios rūšys" savo šiuolaikiškumu savaip pasenusi. Tiksliau, tai daugiau kino scenarijus. Režisierius Rolandas Atkočiūnas, garsėjantis savo sugebėjimu iš medžiagų išlukštenti tai, kas jose išties svarbiausia, šį kartą per daug „giliamintiškai" pažiūrėjo į gana „blaivų", pragmatine kalba parašytą kūrinį.
Nors pjesė „Nykstančios rūšys" tiksliai charakterizuoja šiuolaikinį žmogų, nors ji kalba apie labai daug ką - apie žmogaus būsenas visuomenėje ir savo vienatvėje, apie karjeros būdus ir jos pasekmes, apie unifikuoto ir išskirtinio žmogaus egzistavimo galimybes. Čia veikia begalės aplinkybių, netikėtų, kartais net fantasmagoriškų atsitiktinumų, o toje gausoje žmogus ir pasimeta. Janas Džeremio klausia: „Ar žinai, kuo mane žavi ši sistema? Ogi tuo, kad ji vienintelė veikia ir su neigiamomis žmogaus savybėmis. Ji nesako tau: „Būk geresnis". Bet sako: „Viskas bus gerai, kad ir koks bebūtum."
Režisierius kuria spektaklį apie žmogų, kurį sistema priima tokį, koks jis yra. O tai reiškia, kad naujajame spektaklyje kalbama apie žmogų-kaukę, apie jo bereikšmį išorinį pavidalą, apie jo tuščiavidurį kiautą. Todėl spektaklyje atsiranda labai daug trafaretinių dalykų, kurie neleidžia šiai medžiagai tapti išties aktualiai. Tai daugiau konstatuojantis spektaklis, o ne siekiantis psichologiškai priartėti prie žiūrovo.
Nors kelis kartus veiksmo pradžioje ir pabaigoje vaizdo projekcijoje pasirodantis miegantis Alekso Kazanavičiaus Jiržis Čejka yra lyg vaizdinė nuoroda į garsųjį XX a. pradžios dramaturgą Augustą Strindbergą, negali priimti šio sugretinimo, nes XXI a. jau įžengė į daug sudėtingesnę epochą, kurioje ir žmogus kitoks, ir jo drama daug sudėtingesnė. Pripažįstant, kad naujajame amžiuje daug kas devalvavosi, o kai kurie reiškiniai ir sąvokos apskritai išnyko, iki Strindbergo daugeliui kūrėjų dar toli. Petro Zelenkos „vudialeniška" stilistika taip pat labiau siejasi ne su ankstyvojo amerikiečių kino meistro Woody Alleno įtaka, o su vėlyvaisiais jo darbais, kur netrūksta suveltų dalykų.
Rolandas Atkočiūnas visada nori būti tikslus ir analitiškas. Jis viską analizuoja ir sceniniu veiksmu stengiasi pagrįsti, bet kartais tekstiniai pjesės gabalai ir turėtų skambėti kaip tam tikri pasąmonės pliūpsniai. Tuo tarpu režisierius viską skaldo, viską stengiasi surežisuoti. Gaila, nes pats jis priklauso toms „nykstančioms rūšims", kurios apskritai moka spektaklius kurti, o ne tik statyti. Bet šis spektaklis išėjo pastatytas, o ne sukurtas.
Šiame spektaklyje viskas unifikuota, net baldai iš IKEA ar kažkokių panašių parduotuvių. (Principas nesiskiria nuo tarybinių laikų „bendraties", kai žmonių butai buvo apstatyti tamsiai rudais ir lakuotais baldais.) Todėl natūralu, kad operacinio sterilumo aplinkoje pritrūksta vietos, kur žmogus galėtų apsiprausti, išsivalyti, o pagal šią pjesę ir bandyti susideginti. Tokia „sakralia" zona tampa dušo kabina. Neabejoju, kad kiekvienas šios dienos teatras turi net po kelis dušų kabinų „modelius".
Unifikuotą ir šiai pjesei tinkamą aplinką sukūrė Marijus Jacovskis. Kai pjesėje veiksmas vyksta tokiose skirtingose erdvėse - studijoje, gamybos skyriuje, kabarete, Jano bute, alėjoje prie gydyklos ir restorane, - tai nieko kito nebelieka, kaip kiekvienai iš šių aplinkybių skirti po elementą, detalę, simbolį.
Spektaklis ima skilinėti nuo pat pirmų minučių, kada pasigirsta trafaretinės personažų intonacijos. „Plastmasinių" žmonių manieros gyvenime įkyrėjusios iki koktumo, todėl tai dar kartą stebėti scenoje tiesiog nuobodu. Jeigu žmogus iš reklamos skyriaus, tai aktorius būtinai intonuos rėksnį ir vaidins atstumiantį savo bukumu; jeigu žmogus - neva kūrėjas ir turi studiją, tai būtinai be atvangos rūkys. Gaila ir fotomenininką Jiržį Čejką vaidinančio Alekso Kazanavičiaus, kuris neišleidžia iš rankų „cigariuko" (salėje visada atsiranda žmonių, alergiškų bet kokiems dūmams) - XXI a. kūrėjo trafaretas turėtų būti spalvingesnis.
Vizualiu dirgikliu tampa blykčiojanti šviesa. Režisieriai gražiai čiulba apie meilę žiūrovui, bet jį dažnai priverčia jaustis vos ne kankinimų kambaryje. Šiame spektaklyje intensyviai naudojama ir videodizainerio Šarūno Mikulskio išmonė. Visi intensyviai kuria eklektiką, o režisierius bando joje susirasti nišą ir pakalbėti apie sau artimus dalykus. Pavyzdžiui, baltais kostiumais apvilkti sėkmės lydimi karjeristai avi šlepetes. Atkočiūnui visą laiką rūpi išplėsti realistinį pasaulio vaizdą, bet ar šiai medžiagai to reikėjo?
Prisijaukinti žiūrovą režisieriui pavyksta tik tuomet, kai jis, naudodamas psichologiniam teatrui būdingą polifoniškumą, sukuria paradoksų kalbą. Nesureikšmindamas vienos ar kitos frazės, to nereikalauja ir dramaturgija. Retsykiais režisieriui pavyksta perteikti humoro ir egzistencinio vienišumo gaidas. Bet visa tai vėl skęsta atgyvenusio teatro formoje. Pjesė prismaigstyta gana linksmų asociacijų, bet ne visos lieka išgirstos, humoras sunkiai prasiskina kelią. (Pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo „jaguarą", Jiržis sako: „Jautrus kaip velnias. Aliaskoje pirsteli drugelis, ir mano signalizacija įsijungia.")
Atkočiūnui netinka režisieriaus-nomado gyvenimas. Jis turėtų būti valdininkų pakviestas ilgiau apsistoti viename ar kitame teatre. Šiam režisieriui būtinas glaudesnis ir ilgesnis kontaktas su trupe. Jis puikiai išmano aktoriaus meną, aktoriams taip pat labai įdomu su juo dirbti, bet taip nutiko, kad nuolat keliaudamas per įvairius teatrus,jis įdomių rezultatų pasiekė tik tuomet, kai vienoje vietoje dirbo bent keletą metų. Jaunimo teatre prieš 11 metų jis pastatė Patricko Marbero „www.prisilietimas.net" (2003). Šiandien, papuolęs į šį teatrą, jis nenuolaidžiavo, nepataikavo aktoriams, tačiau mes jų neišvydome nors kiek kitokių, nei tam buvome pasirengę. „Nykstančiose rūšyse" vaidina teatro branduolys: Nerijus Gadliauskas, Giedrė Giedraitytė, Sergejus Ivanovas, Rimgaudas Karvelis, Aleksas Kazanavičius, Rasa Marazaitė, Vidas Petkevičius, Aušra Pukelytė, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis, Neringa Varnelytė, vieną iš hitlerių - šio teatro aprengėja Egidija Eringienė. Ir visi su savo šleifu. Visi vaidina gerai, neatsainiai, lyg ir tiki tuo, ką daro, bet netrukus ima lįsti štampai, tūkstantį kartų girdėtos intonacijos.
Plika akimi matoma ir tai, kad pagrindinius personažus vaidinantys aktoriai neturi jokio požiūrio į „ufonautus" - sapnų personažus: kaukėtus vėžius, tris hitlerius, trafaretinę Žurnalistę. Režisieriui reikalinga fantasmagorija, bet šių personažų joks kitas sluoksnis nepadengia, nepraplečia, nepaaiškina. Trūksta priemonių ar kitų personažų reakcijos, antireakcijos, kad jie taptų spektaklio būtinybe, o ne tuščiaviduriais kevalais. (Panašių personažų šiandienos teatre apstu grafomanų spektakliuose.). Kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės išradingumas tiesiog prašosi būti realizuotas spektaklyje „vaikams". Mielu noru ir tėvai su vaikais eitų žiūrėti tokių įspūdingų „lėlių".
Kalbant apie vieną kūrinį, neetiška minėti kitą, bet kadangi jie „kaimynai" laike, tai būtų geras pavyzdys. Dalis žiūrovų dalyvavo vokiečių trupės „Rimini Protokol" išankstiniuose pasivaikščiojimuose „Remote Vilnius". Tai yra unikalus pavyzdys, kaip įkyriai nelendant į žmogų, greitai ir giliai pasiekiamas kiekvienas individas. Žiūrovas priverstas ir jausti, ir mąstyti. Toks keistas santykis, kada kūrėjai priverčia ir mintimis retrospektyviai prisiminti savo gyvenimą ir peržengti mirties slenkstį, ir, svarbiausia, visa tai išgyventi esamuoju laiku. Tai reiškia - būti teatre, matyti, kaip jis kuriamas, tiksliau, tapti jo kūrėju, ta ketvirtąja teatro dimensija, kuriai atiduodamas maksimumas. Ir visa tai vyksta atviroje erdvėje - Vilniaus gatvėse.
Esu tradicinio teatro šalininkė, todėl grįžus į uždarą erdvę skaudu regėti, kai teatro „mašina" šiaip ne taip įsisuka, kai teatro uždanga tampa ne paslapties uždanga, o tiesiog draperija. „Nykstančioms rūšims" paslapties nereikia, tai - šiuolaikinis spektaklis, bet kur yra jo geluonis?
Programėlėje pateikta ištrauka iš Matto Simono straipsnio „Didžiulė klaida: legenda apie mirtiną, ugnyje nedegančią salamandrą". Ji byloja apie kūrėjų siekį spektakliu kalbėti apie nykstančios rūšies atstovus - salamandras, kurių likimai priklauso nuo sugebėjimo prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų.
Būk toks, koks buvai visada, Rolandai!
