Kamilė Rupeikaitė
Kas paneigs magišką žodžio skambesio reikšmę? Veikiau net ne magišką, o estetinę, pilną tegu ir abstrakčiai asociatyvių prasmių? Jau vien išgirdus pavadinimą „Eraritjaritjaka" negali kilti abejonių, kad tai, ką matysime, net jei prieš tai dar niekada nesame matę Heinerio Goebbelso spektaklių, bus gražu, paveiku ir... nenuspėjama.
„Pasaulio muzikos dienos" baigėsi, bet vis dar iš atminties išnyra jų nuotrupos, dėliojama visuma. Šiame numeryje skiriame dėmesio teatrinei festivalio pusei - tad tebūnie, prisiminkime spalio 28 ir 29 d. Nacionaliniame dramos teatre rodytą, net 6 europinius apdovanojimus pelniusį H. Goebbelso spektaklį „Eraritjaritjaka - frazių muziejus" (apšvietimo autorius ir scenografas - Klausas Grünbergas, videoinstaliacijos - Bruno Deville). Kūrinį atliko žymus prancūzų kino ir teatro aktorius André Wilmsas ir „Mondriaan" styginių kvartetas iš Amsterdamo.
Spektaklis nėra naujas (premjera įvyko „Vidy Lausanne" teatre Šveicarijoje 2004 m.), bet parodytas Lietuvoje atrodė labai gaiviai. „Eraritjaritjaka" - „ilgėjimasis kažko, kas negrįžtamai prarasta" (arandos - Australijos aborigenų kalba), pagrįstas Nobelio premijos laureato, Bulgarijoje gimusio žydų kilmės rašytojo ir kritiko Eliaso Canetti (1905-1994) autobiografiniais tekstais - talpiais, prasmingais, aprėpiančiais turbūt visą būtį ir buitį.
Spektaklio frazės atrodo dėliojamos tarytum kiekviena sau, tarsi paskiros tezės, bet jos, kaip ir eksponatai muziejuje, sudėliojamos pagal tam tikrą tvarką. Visuma išausta iš daugelio temų - tai skausmingi mąstančio, vienišo individo santykiai su visuomene, su mirtimi, su gyvūnijos pasauliu, tai muzikos sandaros ir prasmės aptarimas, dirigento esybė ir jo ryšys su savo „pavaldiniais" bei muzika; tai - amžinasis vyriškojo ir moteriškojo prado konfliktas, kasdienės buities ir būties prasmės dialogas.
André Wilmsas - puikus, įtikinantis aktorius, net ne vaidinęs, o tiesiog veikęs tarytum be jokių pastangų, savo personažą atskleidęs kaip konfliktuojantį su tais pasaulio dėsniais, su kuriais jis nenori taikstytis. Nežinau, kokio tikslo siekė ir ar nepadarė meškos paslaugos A. Wilmsui festivalio organizatoriai, pranešimuose spaudai paskleidę žvaigždės įnoringumą (lyg tai turėtų įtakos spektaklio kokybei!). Šiltas, bet kartu griežtokas aktoriaus balsas, puiki artikuliacija leido mėgautis prancūzų kalba tiesiog kaip muzikiniu skambesiu. Deja, nepatogumų sukėlė paprastas techninis dalykas: kadangi teksto buvo labai daug, vertimas iš prancūzų kalbos švieslentėje buvo rodomas labai greitai, ir ne visuomet pavykdavo iki galo į jį įsiskaityti, ypač norint sekti vyksmą scenoje.
Žodžio, garso ir vaizdo, šviesos ir tamsos samplaikos estetika, jų konfliktas ar jų žaismas? Spektaklio daugiadimensiškumas, laisvas asociatyvumas ir išradingumas palieka daug erdvės vaizduotei - ypač pradžioje, kai scenoje, be apšviesto styginių kvarteto ir paties aktoriaus, daugiau nieko nėra; ir tuomet, kai juodo roboto pavidale turime pamatyti visą gyvūnijos pasaulį ar bent jau vabalą. Žavu, kai aktorius prisėda ant mažyčio scenos viduryje atsiradusio namelio. Čia atmintin stukteli viena iš paskutiniųjų spektaklio frazių apie tai, kad žmonės išauga tokie dideli, jog pameta Dievą iš akių ir tada jiems belieka persipjauti gerkles.
Aktoriaus vaikščiojimas balto kvadrato paribiais, iš jų išsiveržiant - ar tai aliuzija į gyvenimą visuomenėje - tam tikruose rėmuose, iš kurių kartais išsprūstame, o tada esame palaikomi keistais ir nukrypusiais nuo normos? Ir toje dalyje, kur spektaklis virsta filmu, pastarąjį stebime įrėmintą scenoje stūksančio namo langų, protarpiais iš jų išsiveržiantį. Ribos - konfliktas ar dialogas su anapusybe?
Gyviausias žiūrovų reakcijas sukėlė... atpažįstamumas. Mums patinka tai, ką galime atpažinti. Ir kai svetimšalių menininkų pastatytame spektaklyje svetima kalba pamatome savo miesto gatves, didžiausio mūsų dienraščio antraštę, nuplėšiamą lietuviško kalendoriaus lapelį su šiandienos data, mūsų kasdien maigomas televizijos programas ir net laikrodį, fiksuojantį realų vyksmo laiką - tikriausiai jaučiamės dėkingi spektaklio statytojams, kad į tas paieškas įtraukė ir mus pačius, kad tampame nebe stebėtojais - ko veikiausiai tikėjomės, eidami į spektaklį, - bet savimi rezonuojame savo kasdienybę ir kitoniškumo paieškas joje.
Itin estetiškai surėdytame spektaklyje meistriškai žaidžiama su žiūrovu, jį tiesiog dezorientuojant erdvėje. Spektaklio pradžioje, skambant mąsliam D. Šostakovičiaus kvartetui Nr. 8 pasijutęs tarytum styginių kvarteto koncerte, toliau žiūrovas lanksčiai ir muzikaliai vedžiojamas tarp teatro ir kino ribų, Vilniaus senamiesčio gatvėmis kartu su aktoriumi patenka į „rašytojo" butą, o galiausiai vėl atsiduria teatro scenoje, kurioje prasidėjo spektaklis. Imi galvoti, kad visas tas filmuotas veiksmas (videoinstaliacijos - Bruno Deville) tikriausiai ir vyko dideliame name štai čia pat, ant scenos.
A. Wilmsas paveikiai atskleidė personažo - paties rašytojo - vidinį konfliktiškumą. Jis, norintis iš esmės perprasti aplinkinį pasaulį, iš tikrųjų bijo į savo erdvę įsileisti kitą žmogų, net vaiką (dialogas su tariamu berniuku) - juk prieš vaiką negali apsimesti kuo nors kitu, kuo nesi. Rašytojas visąlaik vienišas - savo apmąstymuose, savo buityje, prie vakarienės stalo, ir jo bendravimas su tariamais berniuku ir moterimi irgi ženklinamas vienišumo, nepasitikėjimo kitais. Žinoma, efektingai veikia skaudžių dalykų išsakymas mažorine tonacija. Taip ir šiame spektaklyje - dažnai pesimizmo ir tragizmo paženklinti tekstai buvo išsakomi tarytum žaidžiant, su savotiška šypsena, salėje sklindant apetitą žadinančiam kepamo omleto kvapui.
Styginių kvartetas, vienas intelektualiausių muzikos žanrų, regis, šiam spektakliui pasirinktas neatsitiktinai, o nuolat skambėjusi XX a. kompozitorių (D. Šostakovičiaus, M. Ravelio, G. Bryarso ir kt.) muzika puikiai reflektavo sudėtingas ir talpias E. Canetti mintis. Spektaklis baigėsi J.S. Bacho „Fugos menu" - tarytum amžinu bėgimu, simbolizuojančiu rašytojo nesusitaikymą (negebėjimą susitaikyti?) su pasaulio santvarka.
„Eraritjaritjaka..." parodė, kad teatras gali būti visiškai kitoks, kad tradicinis teatras tolsta nuo mūsų pašėlusiu greičiu, pasitelkiant vis daugiau šiuolaikinės technikos galimybių. Jos įdomios ir originaliai praturtinančios, bet ar ilgainiui pats teatras nepavirs savotiška eraritjaritjaka - negrįžtamai prarasto aktorių buvimo scenoje, jų plastiškų išraiškų, jų akių, nepasislepiant už filmavimo kameros, už tam tikrų efektų, ilgesiu?.. Tokia mintis anaiptol nekamavo žiūrint šį intriguojantį spektaklį, bet gimė kaip matyto puikaus reginio paveikumo rezultatas. Įsispaudė mintyse tarytum kažkokio privalomo ilgesio žymė...
