Neapibrėžtasis Voicekas

Ingrida Ragelskienė 2018-06-17 7md.lt, 2018 06 15
Scena iš spektaklio „Voicekas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Voicekas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Puikiai prisimenu, kaip prieš šešiolika metų daug žadantis režisierius Ignas Jonynas surinko gana margą, gerai nusiteikusią talentingų Jaunimo teatro aktorių kompaniją ir išskraidino ją teatriniu reisu - „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“, įkvėptu Xavier Durringerio pjesės. Aktorius Giedrius Savickas su dar trimis Anželikos Cholinos šokėjų kursą ką tik baigusiais kolegomis tame spektaklyje vaidino lėktuvo stiuardus. Trumpų monologų, dialogų, istorijų fragmentų maišalynėje Savicko stiuardo surengtas skrydžio saugos taisyklių instruktažas atrodė aistringiausias ir išradingiausias. Ko gero, Savickas buvo įsimintiniausias išraiškingų gestų, santūrios mimikos, įvairiakalbės žodžių ekvilibristikos nevengiantis stiuardas Lietuvos teatro istorijoje.

Likimo posūkiai nuspėjami - Lietuvos nacionaliniame dramos teatre debiutuojančio režisieriaus Antano Obcarsko spektaklyje „Voicekas“ pagal Georgą Büchnerį aktorių Giedrių Savicką jau regime dėvintį antrojo lėktuvo piloto uniformą. Jis vaidina Francą Voiceką, veikiantį visuotinės administracinės kontrolės aplinkybėmis. Seniai nebe trisdešimtmetis Savicko Voicekas iš glėbio nepaleidžia savo dydžio medinio, dailiai ištekinto lėktuvo propelerio. Šmaikštus stambiagabaritis sceninis rekvizitas greitai tampa tiesiog nebepastebimu, neesminiu aksesuaru.

Mano kukliais skaičiavimais, tai jau ketvirtas Georgo Büchnerio „Voiceko“ pastatymas profesionalioje Lietuvos scenoje. Galima būtų liūdnai šyptelėti, kad kiekviena karta nusipelnė savo Voiceko. Maniškė - aktoriaus Tomo Kizelio, vaidinusio režisieriaus Cezario Graužinio 1996 m. pastatyme. Mūsų Voicekas buvo savotiškas pirmykštis mistikas, magas, somnambuliškoje būsenoje besiblaškantis žmogus-gyvūnas. Viršų imantys instinktai, goslus kūniškumas, pasąmoniniu lygiu vitališkų troškimų saistoma ir tuo pat metu taikiai negalinti sugyventi bendruomenė, mechanizuotas ansambliškumas, gožiantis individo išskirtinumą, - tai buvo spektaklis apie mus.

Ar galima pagal režisieriaus Antano Obcarsko pastatymą identifikuoti, apibrėžti dabartinę dvidešimtmečių kartą? Be abejonės. Tik tada dėmesys nuo sunkiai savo profesijos aksesuarą po sceną nešiojančio, sceninių prisitaikymų ir aktorinių pastangų ištikto Savicko nukrypsta į Daktaro, Psichopato vaidmenį atliekantį aktorių Gediminą Rimeiką. Su tikro sielos ligonio azartu Rimeika įtraukia žiūrovus į savyje klaidžiojančio Daktaro sceninio buvimo labirintą. Jis, regis, vienintelis žino parafino vonelėje mirkomų bei ledokšnių vandenyje aušinamų galūnių ritualinės simbolikos esmę ir ja tiki. Ir tai vienintelis veikėjas, išaugęs iš maištingų Büchnerio sukurtų personažų marškinėlių. Būtent jaunasis Daktaras yra tas įdomesnis, gyvesnis, publiką emociniais čiuptuvais kontroliuojantis padaras nei visi kiti, esantys scenoje.

Georgo Büchnerio kūrinį dramaturgiškai interpretavo Laurynas Adomaitis, tačiau daugumai jo sukurtų personažų pritrūko charakterinio kūrybinio užtaiso. Gal ryškiame naktiniame košmare susapnuota Draugė, poetė, vaidinama Aistės Zabotkaitės, arba Diplomatas, kolega (Andrius Alešiūnas) ir išsunkė spektaklio koncepcijos autoriams baimės ir pasimėgavimo savo komplikuotomis vizijomis prakaitą, bet abu personažai taip ir liko sapniškumo paribiuose, visiškai neatskleisti nei dramaturginėje, nei vaidybinėje plotmėje. Kiek sudėtingesnis atvejis ištiko Kapitoną vaidinantį Kęstutį Cicėną ir Marijos vaidmens kūrėją Agniešką Ravdo. Šių herojų santykiai, bendravimas, suartėjimas ir konfliktas turėjo sukelti egzistencinę „Voiceko“ griūtį. Deja, pasiūlytos aplinkybės lemia, kad bet kokie santykiai tarp šių personažų tampa neįmanomi. Tai ypač pabrėžia filosofiškai daugiasluoksnė vangios erekcijos scena. Palikti bekontakčiam veikimui, chaotiškiems prisitaikymams griūvančiose mizanscenose aktoriai ima panėšėti į gyvas kostiumų pakabas, savo desperaciją ir emocinį nevalyvumą kartkartėmis apmalšinančias tose parafino vonelėse.

Antanas Obcarskas praktinį režisieriaus amato bagažą susikrovė asistuodamas Gintarui Varnui pastarųjų metų pastatymuose. Subtilų estetikos pajautimą, gebėjimą kurti veiksmingą scenovaizdį turintis mokinys kėsinasi pralenkti garbųjį mokytoją. Scenografiją kūrusių „random heroes“ ir kostiumų dailininkų Juozo Valentos, Flore Vauvillé kūrybinis tandemas supjaustė ir meistriškai panaudojo kadaise nurašyto „Boeing“ lėktuvo karkasą. Didžiausią buvusio lėktuvo dalį aštriu kampu režisierius įsmeigė į scenos grindis. Lėktuvo valdymo kabinos kampe įmontuotas monitoriukas viso veiksmo metu transliavo epizodus iš filmo „Vienas namuose“. Buvo ir dvi lėktuvo sėdynių eilės, kad palaikytų salsvą perkaitusios odos kvapą.

O apibendrinimui - Marijos frazė: „Koks aš vis dėlto šlykštus sutvėrimas. Galėčiau save papjauti. Bet kas iš to? Eina jie visi velniop, vyrai ir moterys.“ Lauksim ateinančių naujų Voicekų.
7md.lt

recenzijos
  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.