2014-aisiais, Rusijos pajėgoms įsiveržus į Ukrainą, Lietuvoje paplito karštojo karo ir jo nuojautų tema. Ilgainiui ši baimė blėso, ją pakeitė hibridinio karo samprata ir nerimas suvokus, kaip lengvai galima manipuliuoti žmogaus smegenimis. Iki šiol daugybė Lietuvos gyventojų nepaleidžia budinčio kovos režimo, tad išgirdus ką nors sakant, kad ši šalis nežino, ką reiškia karas, pirmiausiai tenka suklusti: kaip tai nežino? O hibridinis karas? Galų gale - o sausio 13-oji? Vis dėlto „Naujajame Baltijos šokyje“ spektaklį „Giliai po oda“ pristatęs libanietis folkloro ir šiuolaikinio šokio menininkas Bassamas Abou Diabas teisus: mes nežinome, ką reiškia JO karas. Tas, kurį įrėmina bombos ir humanitarinė gailestingųjų Vakarų pagalba.
Įdomiausias dalykas, kurį pavyko atrasti „Giliai po oda“ - prie karo galima priprasti, tačiau jo keliamas poveikis ne silpnėja, o tiesiog tampa nepastebimas. Muzikantas Ayman Sharaf El Dine stipriai daužo būgną, imituodamas netikėtą, ausį rėžiantį sprogstančios bombos garsą. Ausis pripranta, ir net jei žmogus, išgirdęs kitą dūžį, vėl krūpteli, efektas nebe toks stiprus. Tačiau negali žinoti, kaip tai paveikė, pavyzdžiui, ausų būgnelius. Apie tai Bassamas Abou Diabas kalbėjo ir prieš festivalį publikuotame interviu: jam įdomu tyrinėti, kaip kare įgytos patirtys išlieka ir vėliau pasireiškia žmogaus kūne. Vis dėlto vien kūno raiška kūrėjas nepasitikėjo ir spektaklyje prieš kiekvieną šokio epizodą jis pasakoja istoriją, dažniausiai įvardindamas, ką būsimas šokis galėtų reiškti.
Iš principo pasakojimo neatskirčiau nuo judesio - tai tokia pati spektaklio dalis, kaip ir konkrečiais stiliais įvardijamas šokis. Svarbiau, kad tokia spektaklio forma, regis, diktuoja kitokios erdvės poreikį nei buvo pasiūlyta festivalyje. Reginio metu neapleido mintis, kad Menų spaustuvės Kišeninė salė trukdo kurti Bassamo Abou Diabo pageidaujamą santykį su jį stebinčiaisiais. Tarsi dalyvautume dar vienoje gailestingųjų Vakarų pagalbos apraiškoje: gražiai susėdę saugiose žiūrovų vietose paklausėm karus patyrusio žmogaus įspūdžių. Aikštė, kurioje sėdėtume ratu ant žemės, aplink plytėtų keliasdešimties metų senumo pastatai, o kažkuriuo metu pro šalį galbūt praeitų dainuojantys krišnaitai - kol kas tai geriausia, ką pavyko įsivaizduoti kaip tobulą erdvę „Giliai po oda“ rodymui. Žinoma, po to, kai tą pačią dieną Katedros aikštėje spektaklis „Origamis“ patyrė saulę, lietų, vėl saulę, lietų ir krušą, nesunku suprasti festivalio organizatorius, nelinkusius piktnaudžiauti pasirodymais po atviru dangumi.
Grįžkime į Kišeninę salę. Čia Bassamas Abou Diabas parodė technikas, kurias atrado, priverstas gelbėtis nuo bombų - silpnesnių, stipresnių, cheminių. Taigi jo šokis (tas, kuris turi stiliaus pavadinimą) yra ne tik karo sužaloto kūno, bet ir bandymo apsiginti, apsivalyti nuo kančią keliančių patirčių išraiška. Bomba - tai signalas griūti, ristis, verstis, slėptis. Ir vėl pakilti. Paskutinis veiksmas svarbiausias, jis reiškia, kad išlikai („And then you survive“, sako kūrėjas) ir gali pereiti prie kito karo etapo: humanitarinės pagalbos, kurioje išgyvenusieji gauna, pavyzdžiui, „Adidas“ batus. O jei kare netekai artimųjų, būsi dar gausiau apipiltas dovanomis. Visi anekdotai iš gyvenimo.
Niekaip negaliu prisiminti, ar apsigynimo nuo atominės bombos technika taip pat pasibaigė tekstu „and then you survive“. Turbūt ne. Visų pirma, šią techniką Bassamas sakė dar vystantis. Antra, jis neturi jos pritaikymo patirties, be kurios ir jo kūnas negali perteikti susidūrimo su atomine bomba. Situacijai atskleisti kūrėjas atsinešė senovinį kardą ir mažutį skydą. Galbūt todėl, kad tokios papildomos priemonės kompensuoja patirties stygių. O gal kad pabrėžtų, jog žmogaus kūnas prieš atominę galią yra visiškai bejėgis.
Apsigynimo nuo atominės bombos būdas, be abejo, nuskamba kaip perspėjimas, kaip kito naikinimo etapo nuoroda. Kiek dar laiko žmonės prisimins įvykius Hirošimoje ir Nagasakyje? Kada juos pamirš, kaip pamiršo visuomenių susipriešinimus prieš buvusius pasaulinius karus? Šie klausimai skamba primityviai, tačiau iškyla, nes Bassamo pasirinkta forma grąžina aktualijas kitu pavidalu. Greta pasakojimo apie karo patirtis jis bando perteikti jas kūnu, kurį drauge su visomis prasmėmis fiziškai pajausti yra lengviau nei išgirdus bandyti įsijausti ir suprasti. O štai kalbos, kuriomis artistas ragina nuvykti į karštąjį karą patiriančias valstybes, atrodo tarsi neišsipildžiusi pretenzija į ironiją. Kai pusę spektaklio valandos esi skatinamas pajusti nenunykstančią karo žalą individui, o tuomet gauni pasiūlymą patirti viską savo kailiu, nebesupranti, kam buvo reikalinga prieš tai buvusi dalis. Galbūt tai pamokymas nepakankamai empatiškiems: jei neįtikino spektaklis, keliaukit semtis patirčių iš realybės. Aš vis dėlto rinkčiausi nežinojimą, net ir tikinama tapti karą (galbūt) galinčia išgyventi supermoterimi.
Dar viena spektaklio detalė: scenoje pasodintas vertėjas, kuriuo Vilniuje tapo libanietis Abdo Zein Al Abedeen, pažįstamas iš Manto Jančiausko spektaklio „Dreamland“. Šis žmogus, regis, ir yra tikroji jungtis tarp vienų patirčių kūrėjų iš Libano ir kitomis pasižyminčių lietuvių žiūrovų grupės. Ir visai ne todėl, kad jis vertėjauja kūrėjui, kuris pats puikiai kalba angliškai. Abdo vaikystėje taip pat išgyveno karus, tačiau įsimylėjęs Lietuvos rusę, drauge su ja nutarė rinktis ne konfliktų nepaliekamą šalį, bet kitą valstybę. Štai žmogus, patyręs bombas ir nusprendęs, kad Lietuvoje kurti šeimą bus saugiau - tai skamba kur kas patraukliau ir įtikinamiau nei Bassamo pasiūlymas sumokėti už bilietą į karo zoną.
***
