Indrė Jonušytė
J. Miltinio dramos teatro premjeros - pagal Aleksandro Ostrovskio „Audrą” pastatytos Valiaus Tertelio „Katerinos” žiūrovai skirstėsi - vieni nejaukiai tylėdami, kiti nevaržomai reikšdami neigiamas nuomones.
Tad ko gi tie žiūrovai spektaklyje nerado, nepamatė? O gal tiesiog nesuprato ilgai laukto ir skambiai žadėto meninio produkto? Gali būti, kad tiksliau tai apibūdins ir labiau įtikinamą verdiktą paskelbs sostinės teatro gerbėjai, kuriems šį pastatymą J. Miltinio dramos teatras rodo šią savaitę. Tačiau viltį, kad panevėžiečių gastrolės jiems patiks, puoselėti sunkoka.
Truputis teatro literatūrinės dalies parengtos informacijos: „Režisierius teigia, kad spektaklis kalba apie amžinąsias vertybes - apie meilę ir likimą... Pjesė „Audra” parašyta 1859 m. Manoma, kad A. Ostrovskis į ją sudėjo asmeninius išgyvenimus, patirtą meilę žymiai rusų aktorei L. Kosickajai. Amžininkai teigia, kad rašytojas išgyveno skausmingą, slaptą meilės istoriją aktorei, bet, nenorėdamas nutraukti jau esamos santuokos, įsižiebusius jausmus uždarė giliai savyje.
Pjesės veiksmas rutuliojasi ant Volgos upės kranto, išgalvotame mieste - Kalinove, kuriame daug metų savo šaknis puoselėjo pirklių kasta. Pjesės siužetas - nesudėtingas, tipiškas XIX amžiaus tradicijoms ir to laiko epochai: jauna, ištekėjusi moteris Katerina Kabanova, nesuradusi laimės šeimyniniame gyvenime, įsimyli kitą žmogų. Kankinama sąžinės priekaištų ir, nenorėdama gyventi melu ir apgaule, nutarė viešai prisipažinti. Bet pirklių luomas nenorėjo arba negalėjo suprasti Katerinos, ji patyrė pažeminimą ir panieką. Pjesės herojė pasirenka mirtį”.
Jeigu manote, kad scenoje išvysite spektaklį tokį, kaip jis reklamuojamas, tai didžiai apsirinkate. Kita vertus, būtinai perskaitykite pjesę ir nusipirkite spektaklio programėlę. Kad vėliau nenuobodžiautumėt, tuščiai kankindamiesi dėl visiškai dingusio spektaklio stuburo - siužeto. Užteks to, kad nuobodžiausite dėl nelabai žinoma kryptimi „išplaukusios” idėjos, aiškiai pasenusių scenos metaforų bei simbolikos ir gerokai sutrikusių personažų elgesio, kitaip tariant, prastos vaidybos.
Žodžio kišenėje neieškantis, minčių ir idėjų nestokojantis, puikioje nekomercinėje, anot jo paties, rusų teatrinėje mokykloje Maskvoje dirbantis lietuvių režisierius - jau intriga ir malonus šaltinis žiniasklaidai. Kitais atvejais žurnalistams tenka vos ne su replėmis skurdžius sakinius iš teatro vadovų ir režisierių traukti. Tačiau ir gražus kalbėjimas kartais slepia tuščius pažadus ir beprasmybę. Aš, pavyzdžiui, nesu mačiusi spektaklio, kurio tikslas nebūtų - kalbėti apie meilę ir žmogiškąsias vertybes. Tačiau kiekvienas režisierius į tą meilę ir vertybes bando pažiūrėti kitu kampu, paieškoti ko nors savito ir savitai išreikšti ne tik žodžiais, bet ir sceninės kūrybos priemonėmis. „Katerinos” atveju Valiui Terteliui tai, deja, nepavyko.
Įspūdingose, aiškiai brangiose kaunietės dailininkės K. Daujotaitės sukurtose dekoracijose žiūrovams sunku net suvokti, kuri gi masinių erotinių ir ne itin skoningų scenų dalyvė yra Katerina. O juk šiuo gražiu ir daugiaprasmiu vardu pavadintas visas spektaklis. Sunku patikėti ir tuo, kad kūniška ir dvasinė meilė, ištikimybė ir išdavystė yra tarsi identiškos plastikinės dvynės, besiblaškančios nepažįstamoje abejingoje minioje. Aktoriams Albinui Kėleriui ir Ingai Talušytei, tikriausiai vaidinantiems patį Likimą, toje minioje išvis nelabai yra kas veikti.
Na, o kai akivaizdžiai trūksta gylio: žodžių, emocijų, dvasingumo, pagaliau kūrybingumo ir subtilaus meno pojūčio - imama pilstytis vandeniu tiesiogine to veiksmo prasme. Scena virsta cirko areną primenančiu moderniu sporto klubu ir pirčių kompleksu su manieringais, sunkiai suprantamų minčių nuotrupomis besidalinančiais muliažinės trupės dalyviais ir tokiu pat aptarnaujančiu personalu. Ir viskas jau kažkur matyta, girdėta, pažįstama. Dargi profesionaliau pateikta...
Scenografė Rita Kosmauskienė po spektaklio sakė: „Išėjau kaip apgauta. Labai prašmatni dėželė, o viduje - tuščia. Vaidmenų nemačiau. Ir kokie gali būti vaidmenys, kai tekstas ir kontekstas iškastruoti... Pagrindinį monologą jauna, nelabai patyrusi aktorė turi sakyti, slysdama nuo sėdmaišio ir nenatūraliai, nepatogiai užvertusi galvą. Visą tą laiką kentėjau jos fizinę būklę ir beveik nieko negirdėjau. O iš to, ką girdėjau - nelabai supratau, kas ji, iš kur ji, ir kas jai atsitiko. Eleonora Koriznaitė - patyrusi scenos vilkė, bent jau stengėsi suteikt prasmę savo tekstams, tačiau visai nesupratau neskoningos „sekso” scenos su Vytautu Kupšiu. Norėjosi tik užsimerkti. Iki jos E. Koriznaitė lyg ir vaidino pamaldžią senų pažiūrų močiutę, kuri, beje, atrodė žavingesnė ir jaunesnė už visas kitas merginas. Tragiškas finalas, turėjęs mus sukrėsti, tebuvo dar vienas šuolis į baseiną... Visas pastatymas nuėjo paviršiukais, raibuliukais, šviesos žaisme, skambant gražiai, bet irgi neoriginaliai muzikai. Tegaliu pagirti choreografę Leokadiją Dobužinskaitę. Kaip visada profesionaliai pasidarbavo. Tik jos dėka publika išsėdėjo iki vienaveiksmio spektaklio pabaigos”.
J. Miltinio dramos teatre apskritai įsivyrauja mada esą šiuolaikiškai interpretuoti, pripažinkime, gerokai senstelėjusią ir nuobodžią rusų dramaturgijos klasiką. Net žinant, kad retam kūrėjui tai pavyksta, net jau „paslydus” ir su šio sezono „vinimi”, N. Gogolio „Vedybomis”. Ar ne laikas teatro vadovams imtis atsakingiau, ne taip skubotai formuoti repertuaro politiką?
O juokingiausia tai, kad Panevėžio teatre visi būtinai ploja atsistoję. Net jeigu tai - eilinis, daug metų rodomas spektakliukas. Niekur daugiau to netenka matyti. Tokiu būdu suniveliuojami išskirtiniai scenos meno kūriniai, jubiliejai, sukaktuvininkai ir visai nevykę spektakliai, prasti vaidmenys. Žinoma, ko nepadarysi dėl tradiciškai garbinamo teatro. Net ir tokio, kurio seniai nebėra...
