Mūsų laikų herojų dainos

Aktoriai Eimutis Kvosčiauskas ir Edita Užaitė spektaklyje „Savižudis“ Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Agniaus Jankevičiaus režisuotą Nikolajaus Erdmano „Savižudį“ Kauno valstybiniame dramos teatre žiūrovai gali traktuoti kaip eksperimentą. Pirmą kartą pažiūrėti spektaklį, nieko nežinodami apie pjesės autorių, teksto ir žmogaus likimą (gali būti, kad nesate susidūrę su N.Erdmano kūryba ir nematėte ankstesnių „Savižudžio“ spektaklių). Antrą kartą – perskaitę pjesę, jos autoriaus amžininkų prisiminimus, sužinoję, kaip N.Erdmanu (1900–1970) žavėjosi V.Mejerholdas, K.Stanislavskis, M.Gorkis ir kaip nesižavėjo J.Stalinas (nors ir citavo jo pjesių ir scenarijų perliukus, kaip ir visi tuometiniai virtuviniai aštrialiežuviai, „Savižudžio“ spektaklį uždraudė, o autorių išsiuntė į Sibirą). Eksperimentą derėtų baigti, susiruošus į Kauną trečiąsyk. Nes reikėtų pažiūrėti spektaklį tikintis, kad A. Jankevičius (ir įvairių kartų šio spektaklio aktoriai) susipažino ir su N. Erdmano asmenybe, ir su nelengva „Savižudžio“, taip ir nepastatyto autoriui gyvam esant, istorija. Galbūt jie paieškojo ankstesnių šios pjesės atėjimo į Lietuvos teatrą pėdsakų, paskaitė recenzijų apie Algimanto Pociūno spektaklį Panevėžyje ar Dalios Tamulevičiūtės spektaklį Vilniuje. (Redakcijos pastaba: 1989 m. Klaipėdoje, „Teatre Liepų g. 68“, šią pjesę režisavo Alvydas Vizgirda.) Viskas, kas vyksta Kauno scenoje, iškalbingai iliustruoja mūsų „juoduosius tragifarsus“ (arba “pilkąsias sceneles“), be jokių premjerų paskelbimų ir uždangų kilnojimo vykstančias tiesiog gyvenime.

Pirmoje eksperimento dalyje būtų daugiau juoko. Kreivame kambaryje su nuolat atsidarinėjančiomis durimis (scenografė – Laura Luišaitytė) gyvena pižamuotas Podsekauskas (Eimutis Kvosčiauskas) – infantilus ir isteriškas naminis tranas, už durų užplūstančius kompleksus realizuojantis saugioje teritorijoje, namudiškai pretenduojantis į tirono vaidmenį. Šio vaidmens kartais imasi (dėl bobiškos tvarkos) jo krūtininga ir balsinga žmona Marija (Edita Užaitė) ir senatvės pakirsta jos motina (Liucija Rukšnaitytė). Podsekauskas įtariamas noru žudytis, nors iš tiesų tokių planų neturi. Visas šeimos ir kaimynų kolektyvas ieško jo pižaminiam gyvenimui prasmės – organizuoja didžiulio varinio helikono medžioklę po visą pasaulį, kad jis galėtų šiuo griausmingu instrumentu išmokti groti ir kad padarytų jį savo gerovės įrankiu. Vėliau atsiranda kitokių gyvenimo įprasminimo būdų: į Podsekauskų kambarį po vieną ima slinkti keisti ir juokingi tipai – idealistas Grand Skubikas (Dainius Svobonas), verslininkas Pugačiovas, primenantis perkepusį saulėje ir gerokai nusivalkatavusį slidininką (Sigitas Šidlauskas), rašytojas Plunksninis su privaloma berete (Egidijus Stancikas), dvasininkas Jaliavičius (Robertas Vaidotas), estetė Kleopatra (Raimonda Šukytė). Visiems norėtųsi, kad Podsekauskas nusižudytų vardan jų. O tas maudosi netikėtos šlovės spinduliuose. Stebėti šią virtinę šaržuotų „dienos patiekalų“, kurie lemtingai scenai pasipuošia popierinėmis zuikučių kaukėmis iš vaikų darželio naujametinio vakarėlio, – įdomu ir juokinga. Pabaigoje, skambant aplodismentams, parodomas šio pasaulėlio idealas – televizijos kamerų nufilmuotas (vadinasi, pasiekęs viską, apie ką galėjo svajoti laimingas nebylaus helikono savininkas Podsekauskas) estrados karalius Edmundas Kučinskas. Viltingas ir optimistinis finalas: „Laimės švyturys nušvito man ir tau“. Ir net jei atrodo, kad ploji į taktą ironiškai, klysti. Nes būtent pats ir įkūniji tuos „audringus aplodismentus“.

Grįžtant prie N. Erdmano: atrodo, kad, tokį spektaklį pamatęs, Stalinas būtų pasigailėjęs, kam įkalino pjesės autorių gulage. Spektaklyje neliko aštrios, negailestingos 1928 m. sovietų visuomenės kritikos, lengvai iššifruojamų, drąsių ir pavojingų užuominų į anuometinio inteligento būvį. Kita vertus, neliko ir visuomenės. Nejaugi Erdmano satyra netampa universali, vienodai aktuali visiems laikams, kaip N.Gogolio? Kažin ar galima būtų taip apibendrinti. Būtent toks jos vertimas į mūsų dabartį, būtent toks sušiuolaikinimas (tai teigiama programėlėje) yra jau diagnozė. Iš „juodo tragifarso“ plumptelėjome į kone buitinę klounadą. Kuri – svarbiausia – baisi pati savaime.