Po trijų spektaklio peržiūrų liko įspūdis, kad jį reikia prisijaukinti, stengtis ne tiek suprasti, kiek pajausti viduriniosios Lietuvos teatro ir baleto menininkų kartos suformuotą ir išsakytą poziciją.
Viena vertus, Gintarui Varnui pavyksta sukurti naują teatrą, su daug spalvotų ir blizgių vaizdų. Kita vertus, pats režisierius labai akivaizdžiai stoja senojo pusėn ir pasmerkia šią naują kultūrą, laikydamas ją menkesne.
Nemaža dalis humoro laviruoja ties paviršine riba, ir tai užgožia tikrai smagiai sukurptą ir atpažįstamą paties vesterno žanro parodiją, turinčią gero ir kokybiško komedinio potencialo.
Neįvyksta katarsio akimirka, kai pyktį keičia švelnumas ir bent akimirką praregi, koks būtų santykis su kitu, jei jame būtų mažiau savininkiškumo, noro, kad kitas atitiktų tavo poreikius.
Kai sunyksta žmonės, pasakojimus pratęsia likę kiemai, namai – kad ir sukrypę, apaugę žole. O kas tęs pasakojimus, kai nebeliks net jų?
Šokio eskizas „Hands Up“ – tai nepaprastai ženkliškas kūrinys, apie ženklus kalbantis bent iš dviejų perspektyvų: kaip apie būdą save išreikšti ir kaip apie vieną priežasčių, atvedančių prie konfliktų ir protestų.
Vis dėlto šio spektaklio tikslas nėra svaidytis argumentais, kol kažkuri pusė turės nusileisti ir pripažinti, kad buvo neteisi. Žinutė, kad nesame tokie jau skirtingi, čia atsiskleidžia palengva.
Sutikti, kad spektaklio „Laisvė“ tema įdomi, svarbi, nagrinėjanti dar iki galo neišspręstą ir turbūt neišsprendžiamą socialinę, moralinę, religinę dilemą, – galima, bet patikėti ir pajusti – sunku.
Spektaklis „Eichmannas Jeruzalėje“ Vilniuje išties nuskambėjo kaip postkaltinimas ir postprocesas prieš asmenį, kuris jau nubaustas ir iš dalies dėl tos bausmės tapęs istorija.
