Nuostabiausia, kad Marius Ivaškevičius „Išvaryme” Nacionaliniame dramos teatre, kaip galima tikėtis iš pjesės pavadinimo, nieko nekaltina ir nedemaskuoja. Niekuo nesiskundžia, išsiverčia be politikavimo ir laikraštinių frazių apie masinę tautos emigraciją ir genocidą.
Režisierius Oskaras Koršunovas visą „Išvarymo” politiką sutalpino į miniatiūrinę trispalvę prie aktoriaus Vytauto Anužio-Beno („po n metų”) invalido vežimėlio. Talpi ir beketiškai konkreti visos suluošintos kartos metafora - lyg pats Sąjūdis būtų pasodintas į invalido vežimėlį.
Pirmoji „Išvarymo” dalis nuteikia linksmam miuziklui, kuriame vyresniosios kartos žiūrovai pasijunta kaip tas V.Anužio pavargęs Sąjūdžio veteranas, atlaidžiai su šypsenėle žvelgiantis į savo šėliojančią jaunystę. Smagu, kad O.Koršunovas, jau tapęs lietuvių teatro klasiku, nesensta, randa kalbą su jaunąja karta. Pirmiausia - per muziką, „Happyendless” gyvai spektaklyje atliekamus „Queen”, „Led Zeppelin”, Stingo ir kitų britų muzikos legendų hitus, per jaunimo subkultūros mitus (ypač puiki Freddie Mercury parafrazė). Tačiau per penkias spektaklio valandas emancipuojasi ne tik „Išvarymo” herojai, bet ir publika, kai net profesorius patiki, kad tai spektaklis anaiptol ne jaunimui. Lietuvių teatre dar to nebuvo, kad sausakimša salė vidurnaktį, lygiai 12 valandą, nesiskirstytų ir šauktų kaip išprotėjusi „bravo”.
O.Koršunovas stato „trečiabangininkų”, masinės tautos emigracijos epą. Epiška spektaklio trukmė, tokia pati kaip ir laikas epinio masto erdvė, išplečiama vaizdo projekcijomis ir futbolo stadionu videoekrane. Seniai nemačiau tokių veiksmingų ir aktyviai spektaklio erdvę formuojančių masinių scenų (baro lankytojai, „busiuko” keleiviai) - nuostabus ritmiškas ir plastiškas ansamblis, kuris tampa lygiaverčiu spektaklio veikėju, kaip ir Sauliaus Prūsaičio „Happyendless” muzikantai.
„Išvarymas” - tai jaunosios lietuvių teatro aktorių kartos triumfas. Gaila, talentingoms artistėms Elzei Gudavičiūtei (Olga), Tomai Vaškevičiūtei (Liz) trukdo išsiskleisti skurdi dramaturgija - šįsyk M.Ivaškevičiui moterų paveikslai nenusisekė, lipdė juos iš dramaturgijos štampų, kurių lietuvių talentas, matyt, prisigraibė tose Londono teatro dramaturgų dirbtuvėse, kepančiose „gerai padarytų pjesių” amatininkus. „Gerai padarytos pjesės” personažas - ir Eglė, tačiau aktorė Monika Vaičiulytė ir savo įspūdingais išoriniais duomenimis, ir vidiniu dramatizmu man priminė nei daugiau, nei mažiau - Giulettą Masiną iš Federico Felini „Kabirijos naktų”.
Išvarytos kartos dramą M.Ivaškevičius atskleidžia per dviejų draugų - Beno ir Vandalo - likimus. Dar labiau dramaturgui pasisekė, kad juos vaidina Ainis Storpirštis (Benas jaunystėje) ir Marius Repšys (Vandalas). Nors jie keikiasi kas žodis, tai nėra vulgaru, nes keiksmažodžiai ne savitiksliai. Štai kas atsitinka, kai žmonės įmetami į svetimą aplinką, kurios jie nesupranta ir kuri jų nesupranta, daryk ir kalbėk ką nori, nėra jokių vidinių ir išorinių varžtų. Yra tokia lingvistinė teorija, kad kalba savo semantinėmis, sintaksinėmis ir fonetinėmis struktūromis primeta žmogui tam tikrą pasaulio viziją ir ji įkalina kalbančiuosius. Kokią pasaulio viziją regi šitie keikūnai? Kaip kalba keičia, formuoja žmogų, lemia jo tapatybę, savo virtuoziškoje lingvistinėje „paskaitoje” apie anglų kalbą pademonstruoja V.Anužio herojus.
Žmogaus tapatybės praradimas, jo nesėkmingas dramatiškas bandymas surasti savo nišą svetimoje visuomenėje ir kultūroje visa jėga suskamba antroje „Išvarymo” dalyje. Reikia savo akimis pamatyti, ką čia išdarinėja A.Storpirštis ir ypač M.Repšys, kuris yra lyg Kosto Smorigino ir Rolando Kazlo kartu jaunystėje sudėjus reinkarnacija. Abu jaunieji aktoriai tartum įkūnija Juozo Miltinio aktoriaus - akrobato filosofo - idealą. A.Storpirštis ir M.Repšys dramos scenoje demonstruoja cirko triukus ir sykiu sėkmingai filosofuoja. Iki jų dar niekas scenoje taip įdomiai neišgėrė butelio: ilgainiui suvoki, kad jų diskusija apie Čingischaną ir Kristų - tai travestuota Samuelio P.Huntingtono civilizacijų konflikto teorija. Dėl tokio intelektualaus humoro M.Ivaškevičiaus dramaturgiją labiausiai ir mėgstu.
Šis humoras dažnai pajuosta ir nepastebimai pereina į groteską - Edžio karjera Londone yra dar vienas ryškus „Išvarymo” vaidmuo. Aktorius Martynas Nedzinskas meistriškai pasitelkia formos ir turinio kontrastą - jo visų ujamas Edis nusikerpa savo įspūdingus „dredus”, išsineria iš nepamirštamo geltono-žalio kaunietiško treningo ir neatpažįstamai pasikeičia - savo manieromis ir kostiumu tampa panašus į tikrą anglų džentelmeną. Tačiau juo rimtesniu veidu ir didesniu pasididžiavimu jis pasakoja savo tariamos sėkmės istoriją, tuo kraupesnis darosi žmogaus nuosmukio ir pažeminimo įspūdis. M.Nedzinsko herojui mažesnė gėda būti šunimi, nei prisipažinti, kuo jis tapo. Nėra abejonių, kad Edis paverstas seksualinių mažumų rinkos preke, nors apie tai spektaklyje - nė žodžio. Tai ir yra tikrasis teatras. M.Nedzinsko herojus toliau lyg niekur nieko pasakoja apie savo antis, žiūrovų salei leipstant iš juoko.
Žinoma, tai juokas pro ašaras. Kur mus nuvežė tas lietuviškomis dešromis prikvipęs autobusiukas? Iki mėsmalės - skalbyklos (ventiliatoriaus), šiukšlių konteinerio, skardinės urnos su Vandalo pelenais palovyje, nes nėra kam parvežti. Lipdami į tą jaunystės vilčių autobusiuką jo keleiviai nežinojo, kad jiems skirtas antrarūšių žmonių likimas.
