Kodėl stebint Rimo Tumino mokinių spektaklius dažnai neapleidžia mintis, kad matai kiek pavargusio penkiasdešimtmečio žmogaus darbą?
Šis klausimas kilo ir žiūrint Kirilo Glušajevo režisuotą Maksimo Gorkio „Motiną (Vasą Železnovą)“, kurios premjera įvyko gruodžio 9-ąją.
Spektaklio pavadinimas kiek klaidinantis - keliantis asociaciją su vyresniajai kartai puikiai pažįstamu romanu. Tačiau premjerinį vaidinimą kūrėjai statė pagal šio pastaraisiais metais Lietuvos teatrų scenose itin dažnai interpretuojamo dramaturgo pjesės „Vasa Železnova“ pirmąją redakciją.
Išaugęs mūsų teatralų dėmesys rusų dramaturgo kūrybai kiek stebina. Kyla klausimas: kas gi šiandienos teatrą skatina grįžti prie M.Gorkio realizmo?
Kuo M.Gorkis, buvusių sovietinių šalių scenose statytas begalę kartų (dažniausiai - pagal „iš viršaus nuleistą“ socrealizmo šabloną), patraukė skirtingų kartų ir mokyklų kūrėjus Oskarą Koršunovą, Aidą Giniotį, Joną Vaitkų ir K.Glušajevą?
Iš visų minėtų kūrėjų, įskaitant dar ir Auksinės kaukės festivalyje matytą maskvietišką Levo Erenburgo režisuotą „Vasą Železnovą“, naująjį M.Gorkio aktualumą skaudžiai ir autentiškai perteikė tik O.Koršunovas, kuriam daugiau nei amžiaus senumo medžiaga tapo pretekstu kalbėti apie savo meninę, visuomeninę ir - svarbiausia - asmeninę tragediją.
O spektaklis „Motina (Vasa Železnova)“ asmenine ar visuomenine K.Glušajevo drama netapo.
Aišku, gretinti O.Koršunovą ir K.Glušajevą - nesąžininga pastarojo atžvilgiu. Kita vertus, juk iš jaunojo teatro tikimės nebūtinai techniškai nepriekaištingo ir meistriško, bet maištingo, atviro, ieškančio teatro.
K.Glušajevas - uolus savo mokytojo R.Tumino studentas.
Sodri spektaklio atmosfera, vis besikeičiantis veiksmo tempas ir ritmas, subtili ironija, kiek egzaltuota vaidyba, kulminuojanti staigiais emocijų protrūkiais, retkarčiais tikslingai prasiveržiantis iliustratyvumas, grupelėmis sliūkinantys personažai.
Tai, prie ko esame pripratę žiūrėdami daugelį R.Tumino spektaklių, matome ir K.Glušajevo „Motinoje“. Sakytum, trūksta tik lagaminų.
K.Glušajevo sukurto spektaklio fragmentiškumą pirmiausia lemia M.Gorkio dramos struktūra. Ne veltui dramaturgas greta pjesės pavadinimo paliko prierašą - „Motina. Scenos“.
Lyg iš pavienių šukių sudėliotoje pjesėje pasakojama Železnovų - turtingos rusų provincijos šeimos - ir jai vadovaujančios motinos Vasos drama. Vyras miršta, palikuonys - nevykę, įmonės likimas kabo ant plono siūlo, o šeimos - ant dar plonesnio plaukelio.
Dramos fabuloje - daug spragų, o režisierius K.Glušajevas, galima sakyti, nei aktoriams, nei publikai beveik nepadeda suvokti daugelio spektaklio niuansų ir pajusti spektaklio visumos.
Aktoriai, net neabejoju, bėgant laikui geriau pajus, apie ką ir kam vaidina. O žiūrovui režisierius galėtų padėti. Kad nekiltų klausimų, kodėl Gintarės Latvėnaitės vaidinama Liudmila pirmame veiksme primena kekšę, geidulingai gundančią Dariaus Gumausko kuriamą Prochoro personažą, o antrame veiksme virsta tikra vienuole.
Kad nereikėtų žodžiais aiškinti, jog scenos gilumoje klaidžiojanti tarnaitė Lipa pasikorė, o dėdė Prochoras mirė.
Tai padaryti galėtų padėti vizualiniai sprendimai, bet režisieriaus K.Glušajevo ir scenovaizdžio bei kostiumų dailininko Marijaus Jacovskio bendru sprendimu vaizdinė dramaturgija iš spektaklio apskritai eliminuojama.
Režisūriniai sprendimai apsiriboja konkrečiomis scenomis. K.Glušajevas, regis, sau net nekelia kokių nors bendresnio pobūdžio uždavinių. Sceniniai ženklai nenugali savo įgimto medžiagiškumo - vanduo ir lieka vandeniu, plunksnos tereiškia tai, kad Prochoras Železnovas augina karvelius.
Scenoje vyrauja iliustracija: scenografija, kompozitoriaus Fausto Latėno muzika, kostiumai lieka tik dekoracija.
Režisierius, regis, nesistengia įveikti chrestomatinio požiūrio į M.Gorkio dramaturgiją ir stato jį tokį, kokį perskaitė. Reiklesniam žiūrovui gali ir pritrūkti paties K.Glušajevo, kaip kūrėjo ir įdomios asmenybės, požiūrio ir konkretesnės pozicijos.
Nepaisant visų trūkumų, spektaklis turi perspektyvų. Šviesią „Motinos (Vasos Železnovos)“ ateitį turėtų garantuoti įstabi Eglės Gabrėnaitės vaidyba, puikūs D.Gumausko, G.Latvėnaitės aktoriniai darbai, itin subtilų ir organišką vaidmenį sukūręs Leonardas Pobedonoscevas, kiti aktoriai.
Būtent darbas su aktoriumi ir yra stipriausia režisieriaus K.Glušajevo profesinė savybė.
