Pabaigoje buvo diskusija. Galiausiai drąsą sukaupusi raudonplaukė mergina paklausė: „O ką jūs manote apie moterų padėtį?“ Jis atsiduso, pavargęs nuo ilgų kalbų apie civilizacijos krizę, postmodernizmo klystkelius, kultūros mirtį ir visa tai prikelsiančią neišsenkančią krikščionybės gyvybingumo versmę, atsakė trumpai: „Moteris irgi žmogus“.
Spalio 1 diena Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. 18 valanda. Hybris. Puikybė. Ji įsliūkino dar neprasiskleidus scenos uždangai. Tik pritemus žiūrovų salės šviesoms. Staiga nušvito šviesos spinduliu ant didžiosios scenos uždangos ir akimirksniu įgavo taisyklingą kino ekrano formą. Nieko keista: tą vakarą Puikybę pirmą kartą pasivaikščioti po Lietuvą išleido didysis Kino Meistras - Krzysztofas Zanussis.
Pjesės autorius, režisierius, scenografijos idėjos autorius, kastingo režisierius, viešųjų ryšių profesionalas, gal net šiek tiek prodiuseris ir diplomatas - tik dalis tą vakarą Panevėžyje Zanussio suvaidintų vaidmenų. Intelektualas, 77 metų išminčius, velnioniškai talentingas, santūrus, švelniai ironiškas ir gražus žmogus. Autoritetas. Meno šviesulys. Moralinis tautos lyderis. Menininkas, gebantis konstruoti sudėtingą, labai tikslų, moralinių konfliktų ir etinių dilemų kupiną dramaturgijos audinį. Kūrėjas, ištirpstantis savo spektaklyje ir gyvenantis, pasikraunantis jame, lyg nuolatiniame moralinės įtampos lauke.
Ar Zanussis kažkuo panašus į savo paties sukurtą „Puikybės“ herojų profesorių Adamą? O gal labiau į šį vaidmenį sukūrusį aktorių Vidą Petkevičių? Režisierius prasitarė sutikęs kurti spektaklį Panevėžyje, nes žinojęs, kad Lietuvoje yra TOKS aktorius. Žvelgdama į aktorius, po pirmo suvaidinto spektaklio nuščiuvusius, palaimingo nuovargio ir popremjerinio vaidinimo euforijos ištiktus, aš įnirtingai vijau šalin įkyrią Puikybės šmėklą ir ieškojau atsakymo į paprastą klausimą. KOKS?
Mažakalbis, tykus, žavus, dvasiškai nepalaužiamas, skvarbiu, įdėmiu talentu apdovanotas 67 metų aktorius. Pamenat - Senelis Igno Miškinio filme? Arba Eimunto Nekrošiaus Alter Ego legendiniuose devintojo dešimtmečio spektakliuose. Ar tikrai Vidas Petkevičius buvo būtiniausia sąlyga atsitikti šiai Zanussio idėjų dramai? O gal režisieriui svarbiausias buvo žmogaus, kūrėjo autoritetas? Grynas moralinis autoritetas.
Toks yra aktoriaus Artūro Dubakos vaidinamas Konradas. Tyras jaunuolis, idealus lenkiškojo romantizmo kankinystės ir kovotojo iki nenumaldomo pralaimėjimo simbolis. Šių dviejų herojų fone grupuojami Panevėžio Juozo Miltinio teatro aktoriai. Vėl susivienijusios, antrą kvėpavimą gavusios ir kūrybinės partnerystės džiaugsmą susigrąžinusios trupės aktoriai. Bent jau naujausios premjeros įrodo, kad Panevėžys išsaugojo unikalią, vieną stipriausių Lietuvos teatre vidurinės ir vyresnės kartos aktorių kartą.
Vis tik jei manęs kas nors primygtinai klaustų, kodėl aš faktiškai kiekvieną šio rudens savaitgalį praleidau Panevėžyje, tektų prisipažinti. Albinas Kėleris. Du naujausi šito artisto vaidmenys Juozo Miltinio teatro premjerose yra tikra atgaiva, teatrinis nušvitimas, juvelyrinis kūrėjo virtuoziškumas. Zanussio „Puikybėje“ aktorius sukūrė Rafalo, buvusio profesoriaus Adamo komunistinių kovų bendražygio, saugumo organų eilinio ir tiesiog sargaus archangelo portretą. Kėlerio Rafalas netikėtai tampa ryškiausia „Hybrio“ sceninio piešinio spalva - degančiai juoda, išryškinančia aktoriaus kuriamo personažo antgamtiškumą, nežmonišką prigimtį, o gal atvirkščiai - Dievo kibirkštį, kuri ir kituose Kėlerio personažuose nušvinta anksčiau už visa tai kas yra taip žmogiška, kasdieniška, įprasta.
Ir galiausiai moterys. Tos kibios gebenės, apraizgančios didingus vyrų - pasaulio gerintojų stotus. Jos truputį supančioja, trukdo kaip nušleivotos, tačiau tokios pažįstamos, jaukios naminės šliurės. Jų tokie poetiški vardai: jaunoji Laura - aktorė Julija Krutko, kurios iškilias krūtis Adamas jaukiai glamonėja prieš nugrimzdamas į atgailos ir puikybės demonų sužadintas vizijas. Arba paprastutė, vis labiau su Alzheimeriu susibičiuliaujanti teisėta, dešimtmečius šalia esanti Adamo žmona Rozalija - aktorė Eleonora Matulaitė. Spektaklio moterys išties primena būtybes, į šią „Puikybės“ viešpatiją patekusias iš kokių dekoratyvinių augalų, naminių gyvūnėlių ar spalvoto biuro asistenčių pasaulio.
Tik vienas bet - kiek panaršius, terminą #hybris įmanoma aptikti. Tik jis ne toks populiarus kaip raktažodis #hybristophilia. Kitaip tariant: totali seksualinė priklausomybė, apsėdimas, seksualinė trauka ypač žiauriems nusikaltėliams. Ypatingai tiems legendiniams nusikaltėliams, sadistams, maniakams, kuriuos mass media ir sociumas įšventina į žvaigždžių luomą. Na, kaip Boni ir Klaidas. Arba kaip Rozalija ir Adamas. Į palaimingą Alzheimerio užmarštį grimztanti mylimoji Rozalija ir jos demagogas, homo sovietikas ir taikos filosofijos daktaras, mylimasis Adamas. Apsiviję vienas kitą kaip dvi nuodingos gebenės, jie stovi kojas įrėmę į eižėjantį Europos kūną. Atidžių puikybės akių stebimi.
