„Pastatymas buvo nuostabus, geriausias iš visų, kuriuos Fulgencijus matė tais metais. <...> Spektaklis griežtai atitiko [jo] menines taisykles, aktoriai buvo profesionalai, tunikos siuvinėtos auksu, seni šalmai padabinti brangakmeniais, meistriškas choras artikuliavo be priekaištų. Jį vaidino įspūdingos išvaizdos aktorius, o šio balsas buvo kaip vilkų dresuotojo. <...> Gilioji kūrinio prasmė skverbėsi į jį itin galingai, net kone skausmingai. Dėl šio pojūčio buvo verta nusiaubti visą provinciją.“
Césaris Aira „Fulgencijus“[1]
Minėdamas italų kompozitoriaus Giacomo Puccini 100-ąsias mirties metines, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pristatė jo priešpaskutinį scenai parašytą ir paskutinį visiškai užbaigtą kūrinį – operų triptiką „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“. Spektaklį pastatė italų kilmės niujorkietis Michaelas Capasso, scenografiją kūrė Johnas Farrellas, kostiumus – dailininkė Jurgita Jankutė.
Scenografijos ir kostiumų dailininkus pačioje pirmoje pastraipoje miniu ne šiaip sau, nes būtent jie ir yra svarbiausi šio triptiko įsceninimo autoriai. Norint atrakinti visus tris operų spektaklius pakanka visrakčio. Taip nutinka dėl to, kad režisūra čia tapatinama su scenovaizdžiu: „Skraistėje“ – XX a. pradžios Paryžiaus industrine Senos krantine; „Seseryje Andželikoje“ – idilišku aukštomis sienomis apjuostu vienuolyno kiemeliu, kurio centre čiurlena fontanėlis; „Džanyje Skikyje“ – renesansiška rūmų mene Florencijoje, ir ypač šioje operoje – pagrįstoje itin spalvinga komiškų personažų galerija – atlikėjai vaidmenis reprezentavo dar ir atstovaudami puošniems, ryškiems kostiumams. Vis dėlto aprašinėti scenovaizdį – rekvizitą ir butaforiją – nėra XXI a. kritiko priedermė, nes šiais laikais iliustracijų perteikimo funkciją atlieka ne vaizdingas atpasakojimas, bet nuotraukos. O LNOBT operų triptiko režisūroje beveik nėra nieko už to, kas regima, daiktiška – jokio užvaizdžio ar atovaizdžio, jokio sceninio pasakojimo.
Rašau „beveik“, nes būtų absoliučiai nesąžininga šią atsakomybės naštą užkrauti ant turbūt LNOBT pastarųjų dešimtmečių istorijoje skaitlingiausio jungtinio paties teatro ir kviestinių atlikėjų kolektyvo pečių: per vieną vakarą scenoje pasirodo apie 50 personažų, tad ir bemaž tiek pat solistų. Jiems ir taip teko apsčiai sunkumų kiekvienam savomis priemonėmis bandant sukurti vaidmenį – vieni koncentravosi vien į vokalinę liniją, kiti dar įdėjo ir daug asmeninės pajautos, kurdami psichologiškai pagrįstus ir išjaustus, aiškesnių kontūrų vaidmenis („Skraistė“, „Sesuo Andželika“) ar ekspresyvias „kaukes“ („Džanis Skikis“) – ir visai nesvarbu, to vaidmens būta pagrindinio ar antraplanio, nes kiekvieno indėlį buvo nesunku pajusti tuose scenovaizdžio paveikslėliuose ir „nuogoje“ jų režisūroje.
Skirtingos atlikėjų sudėtys (gruodžio 3 ir 4 d.) tai tik patvirtino. Detaliai išanalizuoti ar bent aptarti kiekvieną iš penkiasdešimties – ne recenzijos, o veikiau galėtų būti skyriaus monografijoje užduotis; tačiau būtina paminėti bent keletą pačių intencionaliausių atlikėjų, vaidmenų kūrėjų. LNOBT triptiko premjerų primo uomo vardas neabejotinai priklauso ukrainiečių baritonui Andrejui Bondarenko: jo Mikelė, o ne sopraninė Džordžeta, „Skraistėje“ tapo pagrindiniu personažu ne tik todėl, kad jam ta skraistė, slepianti paties įvykdytą žmogžudystę, ir priklauso, bet ir dėl to, kad atlikėjo kūno kalba, emocinis tikslumas ir sukauptumas leido sustiprinti ir ištransliuoti ne tik vokalinę vaidmens liniją, o ir vidinius nusikaltimo impulsus bei motyvus; tą patį vakarą jis Džanį Skikį atskleidė jau visai kitomis priemonėmis – plačiais štrichais, sukeliančiais impulsyvumo įspūdį, nors aiškiai būta jo gerai apgalvoto plano gyvybingam, improvizuotam vaidmeniui kurti. Įsimintiną, charakterinį Žebenkšties vaidmenį „Skraistėje“ įkūnijo amerikiečių mecosopranas Lisa Chavez. Jautrius, lyrinius pagrindinio Andželikos vaidmens portretus perteikė sopranai Gabrielė Bukinė ir Viktorija Miškūnaitė; kaip Andželikos teta, šaltos širdies Kunigaikštienė tvirtai, įtikimai atsiskleidė Jovita Vaškevičiūtė. Nors ir gerokai mažesniais vaidmenimis, tačiau savų spalvų į spektaklį įnešė kiti LNOBT solistai – Mindaugas Jankauskas, Rafailas Karpis, taip pat Raimundas Juzuitis.
Pucciniʼio muzika LNOBT triptike iš tiesų užėmė svarbiausią vietą – sakytume, būtent taip ir turėtų būti operose, – tik apmaudu, nes šįkart ne dėl to, kad jai skleistis būtų padėję spektakliai. Režisieriui nusišalinus iš operų buvo atimtas antrasis – teatrinis – jų dėmuo. Nors užmojų būta didelių, bet, regis, neapskaičiuotų: trys spektakliai, šitokios solistų pajėgos, gausybė darbo kostiumininkų cechui ir dekoracijų dirbtuvėms, visa tai sandėliuoti taip pat nebus paprasta. Grandiozinis trijų skirtingų požanrių veikalų muzikinis įdirbis atiteko orkestrui (pastatymo meno vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila; triptiką taip pat diriguoja Martynas Staškus), solistams ir choro grupėms (meno vadovas Česlovas Radžiūnas). O ar šiam spektaklių trio pavyks sėkmingai gyvuoti LNOBT repertuare ir bent jau „išpirkti“ jo „sąskaitas“ – tikėtina, kad pamatysime greitai, jau kitą teatro sezoną.
„Muzika graži, pastatymas nuostabus. Dainuos puikūs dainininkai, režisūra bus galinga“[2] – priešpremjeriniame interviu dosniai žadėjo režisierius Michaelas Capasso. Tik, rodos, šiuokart visai netoli tebuvo nueita nuo to, kaip scenos meną įsivaizdavo ką tik lietuvių kalba išleisto argentiniečių rašytojo Césario Airos romano herojus Fulgencijus – Romos imperijos generolas, ne tik vadovaujantis legionui, bet ir nešdamas karinę „taiką“ į Panoniją besinaudojąs generoliška privilegija – pakeliui visuose miestuose statyti savo paties, būnant dvylikamečiu, parašytą pastišinę tragediją, kurios protagonistas yra jo bendrapavardis. Režisuodavo jis pats arba pateikdavo užimtam miestui pastatymo instrukcijas. Anot Fulgencijaus – „tai turėjo būti sklandi spektaklių, panašių savo esme, bet visų skirtingų grandinė“, o save įsivaizdavo atliekantį tai, kas „teatrą daro teatru“, t. y. dekoratoriumi, juolab kad ir vaidmuo, jo įsitikinimu, galėjo būti visiškai dekoracinis (p. 105–106). Bet kas buvo tinkama išgalvotam generolui – savipakankamas ekspansinis teatras, – ne visai dera įsibėgėjusio XXI a. scenoje, didžiausioje Lietuvos teatro salėje, kurioje įprastai iškildavo ar bent jau turėtų iškilti interpretacinis spektaklio autorystės klausimas. Savo laiku klasikinės operos veikalo autorystė tradiciškai priklausydavo kompozitoriui, LNOBT triptiko spektaklių, mano supratimu, taip pat priklauso vienvaldžiam Pucciniʼiui.
Nepavadinčiau tai nesėkme, nes į tokį triptiką, kokį turime, buvo atkeliauta programiškai, nuo 2020-ųjų „Anos Bolenos“, per „Traviatą“ (2021), „Rigoletą“ (2022), – beje, be visų šių spektaklių realistinės estetikos bendra ir tai, kad jų kūrybinėse komandose – italų kūrėjai. Neapleido mintis, kad šios savaitės „Džanis Skikis“ savo kostiumų ir scenovaizdžio epochiškumo estetika lygiai taip galėtų būti ir LNOBT žiūrovų mėgstamo Franco Zeffirelli „Rigoletas“. Nors sutinku, kad reikia atliepti ir tokios auditorijos poreikius, bet derėtų prisiminti, kad esama ir kitų. Kita vertus, nuo pavienių nesėkmių nė vienas teatras neapsaugotas, juolab kad režisieriaus Michaelo Capasso kūrybinė biografija „ant popieriaus“ išties atrodo įspūdingai (per 40 metų – apie 250 scenos kūrinių). Bet ar tuo pačiu nesignalizuojanti pavojaus švyturėliais? Juk tai reiškia, kad jis vidutiniškai pastato po 6 spektaklius per metus, – kaip visa tai atrodo realybėje, nesunku patikrinti Google paveikslėliuose.
Tada dingsta ir lūkesčiai, ir nuostaba, kad 2024-ųjų Pucciniʼio triptikas yra panašios stilistikos kaip ten, kur 1918-aisiais jis pasauline premjera ir pradėjo savo kelią – Metropolitan Opera teatre Niujorke. Taigi, tiesiog jubiliejinis: kadangi esi 100 metų kaip miręs, tad tau atminti scenoje vietoj išskirtinių operų spektaklių pastato tavo operų paminklą.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Aira, César. Fulgencijus. Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė. Vilnius: Rara, 2024, p. 157-158.
[2] Murauskaitė-Juškienė, Rasa. Režisierius Michaelas Capasso: „Dėkoju žiūrovams, kad ateidami pasiklausyti operos suteikia jai galimybę“. In: Bravissimo, 2024, Nr. 3.
