Rugsėjo 13 dieną Klaipėdos dramos teatro nuščiuvusioje mažojoje salėje girdėjosi, kaip premjerinio spektaklio „Tėvas“ metu žiūrovai darniai nuryja skalsias seiles ir mintyse jau triauškia raugintą agurkėlį, ką tik miklių aktorės pirštų su alpulingu pasimėgavimu išluptą iš senovinio stiklainio.
Scenoje didžiulį nėščiosios pilvą pasauliui atstačiusios ir ką tik iš šeimininkų nugvelbtais agurkėliais besimėgaujančią tarnaitę pasislėpę šešėliuose, susilieję su pilkomis sienomis stebėjo dar du žmonės. Vyras ir moteris, rotmistras ir jo Laura, aktorius Darius Meškauskas ir aktorė Aldona Bendoriūtė.
Šios tobulos pilnatvės kupinos scenos metu tarnaitė pajuto, kaip josios dar negimęs kūdikis spyriu į motinos vidurius išreiškė pasitenkinimą ką tik paskanautu delikatesu. Manau, režisierė Mara Kimelė šioje scenoje įamžino ir tą viešpaties spyrį į žmogų, kaip tyčia ištinkantį esminių jo gyvenimo peripetijų metu, dažniausiai po trumpo atokvėpio, prieš šuoliais į nebūtį ar velniop pasileidžiant jo lemčiai, gyvenimui, būčiai. Tokios retos šiuolaikiniame teatre tiesos ir grožio pilnatvės akimirkos atsivėrė kaip reta natūralistiškame, dar 1887 metais parašytame Augusto Strindbergo pjesės „Tėvas“ teksto interpretacijoje.
Po sėkmingos rekonstrukcijos atgijusiame Klaipėdos dramos teatre latvės režisierės Maros Kimelės meistrystės ir talento dėka lietuviškas teatras atgavo, susigrąžino vieną svarbiausių Europos teatrui autorių, prieš dvidešimt metų lyg įkalintą aštrios formos, atgrasų turinį ypač deformavusiame režisieriaus Jono Vaitkaus pastatyme. Tąkart mirtinoje kovoje už teisę į dukros auklėjimą susikovė aktoriai Rolandas Kazlas ir Aurelija Tamulytė, maestro Vaitkaus pastatyme užgožę likusius personažus ir scenos erdvę pavertę dulkėtu kosmosu. Mara Kimelė Klaipėdos dramos teatro sezono pradžią įprasmina kolektyvinio kūrybinio darbo triumfu ir aktorių ansambliškumo, partnerystės džiaugsmu.
Dailininkai iš Latvijos Reinis Suhanovs ir Baiba Litina vienai parai, per kurią įvyksta „Tėvo“ herojų mūšis už jų kūną ir kraują, dukrą Bertą, sukūrė jaukią, skandinaviškos švaros ir paslaptingų pustonių kupiną tikrų namų erdvę. Čia kvepia artėjančiomis kūčiomis ir namais, kuriuos su atidžia meile žmonės kūrė du dešimtmečius, derindami sofos pagalvėlių spalvas ir arbatos puodelių raštus, už kurių bent trumpam galima paslėpti griaunančią neapykantą, proto menkystę, gyvuliškas emocijas, dvasinį chaosą ir dar daug daug visko. Jauni dailininkai įrėmindami scenos dėžutę fonine sniege sukaustyto sodo nuotrauka, maksimaliai išryškino turtinės, biologinės, psichologinės ir socialinės nelygybės tvaiką, išnaikinusį meilės, prisirišimo, nuolankumo pagrindu kurtą šeimą.
Finalinės scenos metu Aldonos Bendoriūtės vaidinama herojė išpreparuoja, savotiškai išniekina logiška, be galo estetiška tvarka ir ergonomišku patogumu stebinusią vyro knygų spintą. Ieškodama tuomet rūsyje užrakinto, įtūžyje besiblaškančio vyro pinigų skrynelės, ji rausiasi po savo jautriojo mokslininko turtus. Iš drobinių maišelių byra akmenys, meteoritų nuolaužos, iš popierinių maišelių brutaliai išbarstomos kažkokios ypatingos dulkės, atsikapstoma iki seifuke saugotų atsiminimų apie žmoną ir dukrą relikvijų.
Kiekvienas aktorės vaidybos niuansas, režisūrinė mizanscena rėkia apie savo godulį, menkystę ir kvailumą išlaisvinusios patelės siautulį. Taip, Mara Kimelė šiame pastatyme negailestingiausia yra moterims. Spektaklyje jos atgrasesnės savo biologiniu teisumu - juk žinia, nevalia iš patelės atimti jos kūno ir kraujo. Net jei tas vaikas yra ypač guvaus, smalsaus, proto ir turintis drąsią, godžią mokslų ir pasaulio širdį kaip kad savo tėvo dukra Berta - aktorė Karolina Kontenytė.
Aktorius Darius Meškauskas spektaklyje kuria žavingo, bravūriško, išmintingo, bet nuosavos mamos neišmylėto, emociškai apleisto, proto iliuzijose pasiklydusio vyro paveikslą. Virtuoziškai, jautriai, akylai rezonuodamas į sceninę aplinką, sugerdamas premjerines partnerių klaidas, pustonius. Tai tėvas, nuo pirmos spektaklio minutės pasiryžęs atlikti meistrišką dvasinį charakirį. Dar daugiau - iš šio vyro spinduliuoja išmintis ir tikro, kasdienių šeiminių karo mūšių užgrūdinto kario tvirtybė. Ironiškai atmušinėdamas savo gresniosios pusės ištobulintos kovinės taktikos metodus jis net sugeba iš šalies įvertinti virtuozišką žmonos pasėtą abejonę savo tėvystės tikrumu. Tai vyras, kurį į mirtį veda išmintingos, gilios ir ribinės meilės savo vaikui jėga. Jie svarbiausi naujame Augusto Strindbergo „Tėve“.
Teatrinis taifūnas - vardu Darius Meškauskas. Ir viena išmintingiausių, meistryste ir jautrumu meninę kovą laiminti teatro režisierė Mara Kimelė. Klaipėdos teatrui pasisekė sezoną pradėti aukščiausia kūrybinės sėkmės nata - šių unikalių kūrėjų spektakliu „Tėvas“, žiūrovą prikaustančiu įsismelkimu į patį žmogaus prigimties geluonį.
* * *
Latvių režisierė M.Kimelė - viena žinomiausių Latvijos teatro figūrų. 1969 m. baigė A.Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, A. Efroso mokinė. 1969-1989 m. Valmieros dramos teatro režisierė. 1975-1993 m. dėstė aktoriaus meistriškumą ir režisūrą Latvijos Jazepo Vytuolio konservatorijoje Rygoje (nuo 1991 m. Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademija), nuo 1996 m. - Latvijos kultūros akademijoje Rygoje. 1990-1993 m. teatro „Kabata“ Rygoje, 1994-1996 m. ir nuo 2003 m. Naujojo Rygos teatro režisierė. Klaipėdos dramos teatre M.Kimelė 2012 m. yra pastačiusi P.O.Enquisto psichologinę dramą „Lūšies valanda“, atnaujintas spektaklis šiemet vėl bus rodomas Klaipėdos dramos teatre.
