Viskas tam, kad žiūrovai išgyventų realybės ir fikcijos košmarą, o pasibaigus spektakliui, t.y. „išsprendus bylą“, iš salės išeitų ne su atsakymais, o su klausimais.
Galingiausias ginklas prieš mokyklose tvyrančią įtampą – tai kūrybiškumas ir su jo pagalba sukurtas priklausymo bendruomenei jausmas.
„Dvasinių reikalų“ veikėja nuo pirmųjų spektaklio akimirkų atrodo gerokai nutolusi nuo „normos“. Ne dėl to, ką ji sako, bet kaip.
Kiek dar galėsime plėšti kažką iš savęs? Statyti spektaklį iš to, kas anksčiau būdavo vaidmens kūrimo dalis?
Apie baimes kalbantys aktoriai patys bijo publikos reakcijų ir tiesiog apsimeta, jog nieko neįvyko. Tad kas, ką ir ko turėtų mokyti?
Autentiškos istorijos turėtų padėti tapatintis su pasakotoju, išgyventi kartu. Kodėl gi mes vis dėlto tomis istorijomis nesižavime?
Spektaklyje egzotišku pavadinimu „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“ atgijo dar viena romantiška istorija.
Tai spektaklio „Klamo karas“ istorijos pradžia, įvedanti į destruktyvų vokiečių kalbos mokytojo Klamo vidų ir leidžianti prie jo prisiliesti.
Tai savotiškas „punk“ teatras, kuriame svarbiausia ne kaip, o kas pasakoma (ar išrėkiama).
