Gytis Padegimas akcentavo operoje užkoduotas amžinąsias būties, meilės, kančios prasmes, kartu aktualizuodamas gamtos ir žmogaus santykį, pragaištingus gamtos niokojimo padarinius.

„Belaukiant Godo“ nuo blankaus įspūdžio neišgelbsti ir aktualios paralelės su karo Ukrainoje situacija – vis dėlto šis spektaklis yra duoklė vaidybos studentams.

Optimistė Eun-Me Ahn iš baimės išsivaduoti siūlo šokant, tuomet kalbėti nereikia. Juk, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, daug kas priklauso nuo požiūrio.

Būti Nauberto Jasinsko „Vegetacinėje būklėje“ – tai pavargti nuo gulėjimo ant medinės dėžės; tai ilgėtis teatro su visomis pridėtinėmis jo vertėmis – gyvais aktoriais, veiksmu, dinamika, erdve emocijoms.

Veikėjos dvilypumą ir skirtingų jausmų išraišką puikiai atspindėjo išmintingas režisierės Loretos Vaskovos sprendimas padalinti solistės partiją dviem atlikėjoms – sopranui ir aktorei.

Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Jaudulys“ išsiskiria šiuolaikiniam mūsų dramos teatrui ne itin būdinga dviguba aktorių sudėtimi.

Neabejotina, kad „Transverse orientation“ – ypatingu talentu apdovanoto menininko darbas, pulsuojantis pavydėtino kūrybiškumo pliūpsniais, kuriuos įtaigiai perteikia režisieriaus bendraminčiai.

Spektaklyje keletą kartų aktoriai užstringa, išsitraukia pjesę ir pasitikslina žodžius. Bet, man rodos, šiai aktorių penkeriukei jau tikrai nereikia vaidinti, kad jie tik vaidina „Belaukiant Godo“: jie iš tikrųjų gali laukti Godo.