Nulenkęs galvą prieš literatūrą, Valius Tertelis apsiėmė scenoje paskleisti ne eksperimentinius ieškojimus, o gerai išmoktą psichologinio realizmo mokyklą. Tačiau spektaklis – tarsi lengvas užkandis prieš pietus.

Jaunoji, Manio ir Dani atstovaujama karta čia – daug labiau miruolė nei menama devyniasdešimt penkerių močiutaitė „tunelio žvilgsniu“. Jaunoji karta nebeturi tunelių – ji plokščia, be matmens „į ilgį“.

Pauliaus Ignatavičiaus spektakliai „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ ir „Dostojevskis vaikams“: kas suaugusiems neleistina ir vaikams galima?

Visi, kas žiūri spektaklį ar girdi apie jį kalbant, greit suvokia, „apie ką čia”. Garliava mums tapo teatru, į kurio užsitęsusį spektaklį mojame ranka – et, nusibodo!

Panašu, kad už ekrano aktoriai jaučiasi kur kas jaukiau nei išlindę į matomą scenos dalį. Dažnai scenos primena pirmųjų kursų vaidybos studentų etiudus aš duotose aplinkybėse.

Spektaklis prasideda tarsi vodevilis. Tačiau skambant kiek nervingai muzikai (paties Matišićiaus grojimo gitara įrašui) išlaikoma ir vis didinama „mirties lauko“ įtampa.

Tarsi pačiam žiūrovui paliekama apsispręsti, ar nepaleisti „Fausto“ siužeto ir tikėti Margaritos ir Fausto meilės istorija bei šėtoniškais Mefistofelio darbais, ar viską priimti kaip naują pasakojimą iš psichiatrinės ligoninės.

Po premjeros darkart pasitvirtino klišė, kad Lietuvos teatro „komforto zona“ vis dėlto yra ten, kur faktą ir tiesmuką jo komentarą keičia prielaidos, apibendrinimai, atsiribojimas, niuansai ir dekoratyvumas.