Maža scena priglaudė energingą šešėlį

Rūta Oginskaitė 2008-01-29 Lietuvos rytas, 2008 01 29

aA

Mokslininkas (Vidmantas Fijalkauskas) ir jo Šešėlis (Sakalas Uždavinys)

Sekti pasaką suaugusiesiems apie Šešėlio pasiglemžtą valdžią – ganėtinai rizikingas sumanymas.

Pabaigęs pastato rekonstrukciją, Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“ pradėjo naują veiklos etapą – pildo savo repertuarą kameriniais spektakliais. Abi „Meno forto“ salės pritaikytos būtent tokiems vaidinimams, nes Didžiojoje salėje telpa 70 žiūrovų, o Mažojoje – apie 40. Žiūrovams priimti skiriamos ne tik abi salės, bet ir trečiojo aukšto palėpė – čia pakabinami paltai, bendraujama.

Didžiojoje salėje jau įvyko pirmoji premjera – Sauliaus Varno režisuotas spektaklis „Šešėlis“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesę, parašytą 1940 metais.

Lyg iš animacijos serialo

S.Varnas, įvairiuose Lietuvos teatruose pastatęs per 30 spektaklių, į režisūrą grįžo po dešimtmečio. Jis pakvietė skirtingų vaidybos manierų aktorius. Tačiau juos stebėtinai suvienija bendras vardiklis – vaidyba lyg iš kokio animacinio serialo: staigios, rėksmingos, niekaip nesuasmenintos reakcijos. Daugkartinio vartojimo skonis.

Gal režisierius šitaip pabrėžia svarbesnes pjesės vietas, lyg šimtai žiūrovų sėdėtų kažkur, o ne kelios dešimtys – čia pat? O gal tik šitokia teatro kalba tinka televizijų nukamuotiems protams?

Valdžios ženklas – rykštė

J.Švarcas, išmintingas ir detalėms atidus rašytojas, sukūrė pasaką suaugusiesiems. Apie tai, kaip Šešėlis paliko Mokslininką, kuriam priklausė. Apmovė jį, jo mylimąją princesę ir pasiekė aukščiausią postą – tapo karaliumi. Ir daro malonę Mokslininkui – skiria jį savo šešėliu.

J.Švarcas rašė apie šalį, kur žemesnieji lenkiasi aukštesniems, dar jų nematydami, tik nujausdami, kad artinasi. Šalį, kur galima apgauti net patį save, – jeigu tik tai pelninga. Užtat Daktaras savo pacientui rekomenduoja: „Numokite į visa tai ranka. Žiūrėkite pro pirštus. Kitaip išprotėsite“.

Valdžios ženklu S.Varno spektaklyje tampa lazdelė (rykštė?). Ja ir gąsdinama, ir realistiškai smaugiama. Blogasis Šešėlis (Sakalas Uždavinys) baugina Mokslininką (Vidmantas Fijalkauskas) ir publiką siaubūniška mimika ir gestais.

Nejau turėtume išsigąsti, kad Mokslininkui gresia pavojus – kad toje šalyje aplinkybės leidžia valdyti Šešėliui? O kas valdo šitą spektaklį?

Vaidmeniui užtenka peruko

Pagal kokius kriterijus atskirti Princesę (Vilma Raubaitė) nuo mergaitės Anunciatos (Brigita Arsobaitė)? Gal jų ir nereikia atskirti, jos net ir aprengtos vienodai, o juk viena – ištikimoji, kita – išduodančioji.

Trečia artistė moteriškam personažui net nereikalinga – sėdi scenoje manekenas, nuo kurio vaidintojai pasiskolina peruką. Tiek ir tų charakterių, jei peruko pakanka.

Personažai atrodo plokšti, bet plastika – oho kokia reikšminga. Galbūt toks režisieriaus sumanymas. Juk ir Birutės Ukrinaitės dekoracija – blizgus plokščias skydas, režisieriaus naudojamas personažams pasirodyti ir dingti. Dar – pirmiesiems šešėlio gestams, keliems nelabai įskaitomiems ženklams.

Užtat pradžia – Mokslininko juokas, jo laikomas milžiniškas didinamasis stiklas – argi tai nenutaikyta didžioms ir mistiškoms prasmėms? (Didinamąjį stiklą E.Nekrošiaus „Dėdėje Vanioje“ pamirškime, jis buvo ne apskritas, o keturkampis, ir „Šešėlyje“ jų daugiau).

Numoti į bėdą ranka

Daktaras (Edmundas Mikulskis) Mokslininkui: „Žiūrėkite pro pirštus”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Spektakliui baigiantis V.Fijalkausko Mokslininkas vis žmogiškesnis, o kai Edmundas Mikulskis įeina vaidinti Daktaro, jiems pavyksta ir pabendrauti. Partnerystė S.Varno „Šešėlyje“ – reta prabanga. Bet kodėl Daktaras – su valdžios rykšte?

Emocionalusis E.Mikulskis net verkdamas kartoja Mokslininkui J.Švarco receptą: „Numokite į visa tai ranka. Žiūrėkite pro pirštus. Kitaip išprotėsite“.

Gal tai skirta „Šešėlio“ žiūrovams? Artistams ir Arkadijui Gotesmanui, kuris su savo mušamaisiais stebuklais šiam spektakliui tiek pat reikalingas kiek manekenas? O gal ir „Meno fortui“ – juk pradžia turėtų būti sėkminga. Bet ji yra, kokia yra. Svarbu tęsti.

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.