Apie spektaklį „Analizuojant žvėrį“
Visai neseniai, prieš keletą dienų Gedimino prospektu žygiavo žmonės, su savimi besinešantys plakatus, skelbiančius šūkį „Stop climate change!“. Dar šiek tiek anksčiau socialiniuose tinkluose buvo galima pamatyti ne vieną straipsnį, raginantį prisidėti prie Amazonės miškų išsaugojimo, atkreipiantį dėmesį į regione vykstančius miškų gaisrus. Aplinkosauga - viena iš vis labiau populiarėjančių pastarojo dešimtmečio temų, kuri, akivaizdu, laikui bėgant darysis vis aktualesnė. Atsidarę socialinių tinklų paskyras matysime raginimus pereiti prie veganizmo (kuris teikia naudą ne tik aplinkai, bet ir kūnui), rūšiuoti atliekas, pirkti tvarumo ženklu pažymėtą produkciją ir panašiai. Susirūpinimas planeta ir jos užterštumu sparčiai stiprėja, netyla diskusijos dėl klimato kaitos, medienos verslo tikslais naikinamų žalumos plotų. Urbanistiniam šiandienos žmogui svarbu, kad šalia miesto peizažų atsirastų ir gamtos oazių, kuriose galima atsiriboti, sustoti, pabūti su savimi ir pabėgti nuo greito, vartotojiškumu paremto gyvenimo. Bent trumpam.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad aplinkosauga nėra teatro tema: norint šią temą teatrinėmis priemonės perteikti įtikinamai, įdomiai ir nedeklaratyviai, galbūt reikia ne didelio talento, o nuoširdaus susirūpinimo ir gebėjimo kalbėti kiek atsitraukus nuo faktų. Pastaruosius žino daugmaž kiekvienas, tik klausimas - ką reikia padaryti, jog tas žinojimas pavirstų veiksmais? Faktais paremtos dokumentikos, skausmingai „iškertančios“ skaičiais, jau pakanka. Belieka apeliuoti į žiūrovo širdį, temą subtiliai inkorporuojant į meno kūrinį, performansą, vyksmą. Lyg tarp kitko. Dokumentikos ir straipsnių fone išnyra „Urbanistinio draustinio“ prodiusuotas spektaklis (kurį labiau norėtųsi vadinti performatyviu vyksmu, bet apie tai - vėliau) „Analizuojant žvėrį“, kurį sukūrė Paulius Markevičius ir Barbora Šulniūtė. Nei aprašymas, nei pavadinimas neišduoda, kad gamta ir jos sergėjimas čia yra viena pagrindinių temų. Ir apie ją prabylama kitaip, be faktų, tik vaizdu ir jausmu.
Kad ir kaip šabloniška kartoti, tačiau miškas - turbūt vienas brangiausių lietuvio širdžiai dalykų. Meilė girioms ir pušynams užkoduota mūsų DNR, kodų kilmę galima atrasti skaitant lietuvišką poeziją ar žiūrint filmus - tai medžių motyvai, miško vaizdai ir kt. Archaika. Markevičius ir Šulniūtė, nepamesdami poetikos elementų, pristato miško perspektyvą iš kitos, negu įprasta giliai įsišaknijusioje tradicijoje, pusės. Kas nutiks, jei vietoje miško liks tik žymės, kelmai, menantys kažkada čia besivysčiusią gyvybę? Kas iš tikrųjų yra tas žvėris, kurį kviečiama analizuoti?
Kūrėjai „Kablio“ didžiąją sceną paverčia milžiniška instaliacija - monumentu miškui. Įžengus į šią patalpą galima pasijusti lyg patekus į visiškai kitą pasaulį - darbininkų kostiumais apsirengę atlikėjai imituoja miško gyvūnų skleidžiamus garsus, blankus apšvietimas ir ambient stiliaus muzika kuria atitinkamą atmosferą, kur ne kur matyti nenuobliuoti, natūraliame būvyje palikti medžio gabalai - rąstai, šakos. Gamtinės metaforos formuojamos betoniniame urbanistiniame peizaže, apsuptame šiuolaikybės triukšmo.
Nors spektaklio aprašyme išvardytas aktorių sąrašas, juos šiame pastatyme norisi vadinti atlikėjais. Vaidmenys čia nekuriami - kiekvienas į sceną įžengęs yra svarbus kaip bendro mechanizmo, skleidžiančio žinią, grandis. Visi aprengti vienodai, visi turi savo užduotis, kurias vykdydami sukuria atmosferą. Šiais laikais menui vis labiau tarpdiscipliniškėjant, tampa sunku įvardyti ir konkretų reginio žanrą - tarsi ir būtų galima vadinti spektakliu, bet pagal tai, kaip jis vyksta, labiau norėtųsi prie jo prikabinti „performatyviojo vyksmo“ etiketę. Žodžių, turinčių draminę reikšmę, čia nėra - balsai veikia kaip fonas, nebūtina suprasti, ką atlikėjai kalba, nes už juos labai aiškiai viską pasako jų veiksmai. Stebint, kaip reiškiasi judesio kalba, labai lengva atpažinti Pauliaus Markevičiaus mokytojo a. a. Eimunto Nekrošiaus braižą. Nusilenkiama ir lietuviškam folklorui, ir šiuo metu itin populiariam interaktyvumui, kuris čia panaudotas netgi metaforiškai ir neįkyriai. Urbanistinis manifestas miškui.
Turbūt jau galima nuspėti, jog žvėris, kurį kviečia analizuoti kūrėjai, yra ne kas kita, kaip pats žmogus, besirenkantis naikinti gyvybės prieglobstį. Vyksmo metu apsukamas visas ratas - gyvybės pilnas miškas iškertamas ir užauginamas iš naujo; į pastarąjį veiksmą įtraukiami ir žiūrovai, tarytum bandoma pasakyti, jog kiekvienas yra svarbus ir gali prisidėti. Iškoduoti spektaklio medžiagą nesudėtinga, nes dramaturgija kuriama, kaip jau minėjau, judesiu. Judesiai labai konkretūs, aiškūs, gal kažkas pasakytų, jog netgi primityvūs, archajiški. Jokių užslėptų kodų: atlikėjai nedemonstruoja požiūrio į tai, kas jiems patikėta daryti, ir palieka žiūrovui apsispręsti pačiam, koks jo santykis su tuo, kas vyksta.
Abejoju, kad šis darbas buvo kuriamas „iš reikalo“ ar dėl mados - jame esama širdies ir jausmo bei gebama kalbėti be agresijos, nebrukant faktų, todėl bent tuokart patiki, kad kūrėjams nuoširdžiai rūpi miško ir jo gyventojų likimas. Labai lietuviška, labai poetiška, vizualiai labai gražu (neabejoju, visi prisidarė instaliacijos nuotraukų). Ir tarp jaunųjų netgi originalu: nors rodymo erdvė - klubas, tačiau šį kartą ne apie melancholiją ir tabletes, užkariavusias betono džiunglėse užaugusį jaunimą. O atgal prie šaknų.