Liepos 7 d. Kristupo festivalis pakvietė į išskirtinį šios vasaros meninį įvykį Lietuvoje - vienos ryškiausių tarptautinės operos scenos artisčių Aušrinės Stundytės monospektaklį „Laukimas“, kurį autentišku draminiu talentu pasižymėjusiai dainininkei specialiai sukūrė kultinis ispanų operos režisierius Calixto Bieito. Tokio projekto įgyvendinimas vienareikšmiškai kilsteli festivalį į aukštesnį programinį lygmenį virš vyraujančių malonaus atsipalaidavimo kafešantanų, piknikų, penktąkart peraranžuotų aranžuočių ir panašios vasarojimo koncertinės produkcijos. Sukurti ką nors originalesnio - nelengva, dažniausiai ir nebesivarginama. Atviros lauko scenos su retu atveju pakenčiamos kokybės įgarsinimu tarsi įteisina „bendro pobūdžio“ koncertus. Todėl bravo Kristupo festivaliui už ambicingumą ir originalumą! Pagūglinus paaiškėja, kad pirmasis šio projekto pristatymas įvyko mėnesiu anksčiau Ispanijoje, Bilbao „Teatro Arriaga“. Džiugu, kad Vilnius patenka į šio projekto maršrutą, tačiau yra vienas „bet“. Ispanai teigia, kad pasirodymo trukmė - 40 minučių. Lygiai tiek, kiek trunka centrinė vilnietiško spektaklio dalis - Arnoldo Schönbergo monodrama „Laukimas“. Ji ten ir išsamiai apibūdinta. Panašu, kad vilnietiškasis ir baskiškasis spektakliai skiriasi. Gaila, būtų puiki proga baskų publikai pristatyti Giedrių Kuprevičių ir Gediminą Gelgotą, kurių kūriniais lyg prologu ir epilogu įrėminta vilnietiškoji „Laukimo“ versija. Ir bendram rezultatui tai tikrai išėjo į naudą, papildė naujais kontekstais, kurių galbūt spektaklio kūrėjai net neturėjo galvoje. Meno kūrinys tuo vertingesnis, kuo atviresnis skirtingiems perskaitymams, kuo daugiau sukelia aliuzijų, prisiminimų, nelygu koks jį suvokiančiojo intelektinis bagažas ir emocinė patirtis. Tad toliau pasidalinsiu keliais asmeniškais patyrimais, kuriais nepretenduoju į universalųjį „Laukimo“ iššifravimo kodą.
Pirmiausia, tikiuosi, kad Bilbao spektaklis visgi buvo atliktas taip kaip ir Vilniuje, nes kitu atveju būtų nutrūkusi svarbi gija, jungianti vakarietiškojo fin de siècle ir rusų „sidabro amžiaus“ estetikas. Niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad intymi, jausminga, tylaus būties patoso persmelkta Marinos Cvetajevos lyrika gali taip organiškai sietis su neurotiška, psichologizuota Schönbergo „Laukimo“ poetika.
2012 m. Lietuvoje išėjo Cvetajevos poezijos rinktinė „Į niekur laiškai“, kurią sudarė ir eilėraščius į lietuvių kalbą išvertė Ramutė Skučaitė (leidykla „Santara“). Knygoje šalia pateikiami eilėraščių originalai ir jų vertimai. Matyt, tai ir paskatino Kuprevičių sukurti vokalinį ciklą „Iš niekur dainos“ abiem kalbomis. Septyniose miniatiūrose pinasi lietuviškos ir rusiškos frazės, muzikinėmis priemonėmis savaip dėliojami prasminiai akcentai. Cvetajeva mokėjo daug kalbų. Ir nors jos „širdies poezija“ sukurta rusiškai, nuo jaunystės ji rašė eiles ir vokiečių bei prancūzų kalbomis. Nežinia, ar tai kaip nors paveikė Kuprevičiaus apsisprendimą, bet man šis faktas išplaukė iš atminties, klausant Stundytės dainavimo. Jei tikėtumėtės miuzikliškojo Kuprevičiaus - ausį glostančio „Kregždučių“ ar „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ melodingumo - tai čia išgirstumėte kitą kompozitoriaus skambesį: ekspresyvų, intonaciškai kaprizingą, paremtą kontrastais, atliepiantį nuosaikaus modernizmo estetiką, bet ir išlaikantį XIX a. vokalinių ciklų logiką, išpuoselėtą vokiečių romantikų, o XX a. perimtą ir skirtingais aspektais ištobulintą kitų kraštų kompozitorių. Pirmosios „Iš niekur dainos“ - aktyvios, pristatančios jautrios, bet stiprios moters vidinio pasaulio amplitudę nuo meilės ilgesio iki mirties nuojautos, trečioji ir ketvirtoji - skerciškos, groteskiškos, metančios iššūkį mirčiai, penktoji - lyrinė kulminacija, tiek skambesiu, tiek turiniu primenanti garsųjį Piotro Čaikovskio romansą „Triukšmingame baliuj“. Čia poetė, įsijautusi į mirusios mylimosios (atstumtosios?) vaidmenį, jausmingai išlieja kartėlį nesiilginčiam jos sielos mylimajam, lyg jos talentui ir tragedijai abejingam pasauliui. Šis eilėraštis sukurtas 1941 m., prisijaukinant mirtį, kurią netrukus poetė ir pasirinko savo valia. Šeštoji ir septintoji dainos - du epilogai, vėlgi susisiejantys su rusiškąja vokaline tradicija, ataidintys Modesto Musorgskio ciklo „Be saulės“ atgarsiais. 2013 m. kurdamas šį ciklą Kuprevičius turbūt negalvojo apie jokias „Iš niekur dainų“ sąsajas su 1909 m. Schönbergo sukomponuotu „Laukimu“ - jas įžvelgė pati Stundytė, savarankiškai susiradusi jo kūrinio natas.
„Laukimas“ - anaiptol ne reflektyvi „sidabro amžiaus“ lyrika: froidizmo paveiktas ir amžinai naujų idėjų alkanas Schönbergas tuo metu buvo apsėstas pasąmonės struktūros įgarsinimo idėjos. Laiške bičiuliui dėstė, kad dabar jam nebeįdomu koncentruotis į paskiras emocijas ir joms asociatyvias muzikines struktūras, sąmoningai kontroliuojamas logikos. Naujoji idėja - rasti būdų išreikšti prieštaringų emocijų ir reakcijų įvairovę, kylančią iš pasąmonės. Jis kreipėsi į Marie Pappenheim, jauną poeziją rašiusią medikę, kad šioji sukurtų naująją idėją atliepiantį libretą. Marie giminaitė, sirgusi psichikos liga, buvo sėkmingai išgydyta, o jos ligos atvejis aprašytas garsiajame Josepho Breuerio ir Sigmundo Fruedo veikale „Isterijos tyrinėjimai“ (1895). Galimai librete ir atsispindi Marie patirtis bendraujant su giminaite, stebint jos emocinį pasaulį. Kompozitoriui buvo svarbu suteikti prolonguotą struktūrą psichikos patiriamai akimirkai. Monodramos herojė mėnesienoje klaidžioja po mišką, ieškodama mylimojo, netyčia supainioja jį su medžio kamienu, emociškai įsiaudrina ir štai - randa mylimąjį negyvą! Būtent tas trumpas akimirksnis tarp apsirikimo ir kraupaus atradimo domino kompozitorių. Kompozicijoje stengiamasi atvaizduoti herojės pasąmonę, kurioje nėra įprastinio laiko ir logikos, jos būsenas valdo emocijos, netikėti minties vingiai, užklydę prisiminimai, nuojautos, baimė, pyktis, pavydas, užplūdęs švelnumas...
Regis, nieko bendra su Cvetajevos lyrika, tačiau tas mirties prisijaukinimas, jausmingumas, nesusitaikymas su išorinio pasaulio primetama realybe ir ištikimybė savo vidiniam pasauliui sieja abiejų kūrinių herojes. Pirmoji kenčia ir protestuoja tyliai, antroji - ekspresyviai šaukdama. Kompoziciją užbaigia Gedimino Gelgoto glausta kompozicija apie tylą - visko pabaigą - beveik be akompanimento, lyg dramatinės arijos nuotrupa.
Stundytė maksimaliai užpildė sceną savo balso emisija ir įelektrino ją herojų energija, kad net nepasigedau įprasto „Laukimo“ skambesio. Juk šis kūrinys atliekamas su orkestru! Dažniausiai be sceninio pastatymo, bet su orkestru. Šįsyk atvirkščiai - efektinga inscenizacija tik su fortepijonu. Čia didžiulis puikaus pianisto Andrejaus Hovrino nuopelnas, įspūdingai atlikusio komplikuotą Schönbergo partitūros transkripciją.
Bieito supynė šį spektaklį kaip vainiką iš aliuzijų į Stundytės herojes. Pradžioje dainininkė pasirodo ryškiu raudonu apdaru, nešina didžiuliu glėbiu kraujo raudonumo rožių. Pirmame emociniame pakilime ji sviedžia rožes, kurios pabirusios lyg kruvinas dygliuotas kilimas užkloja sceną. Talpi metafora: rožėmis klotas dainininkės herojų ir jos pačios - artistės dalią pasirinkusios moters - kelias. Alsios meilės, svaigaus aromato, kraujo (aukų), skaudžių dyglių nusėtas kelias. Nusviedusi savo raudonąjį apsiaustą akistatoje su Schönbergo heroje Stundyte lieka vienmarškinė - ant balto, psichiatrinės ligoninės marškinius primenančio apdaro ištryškusi rožės raudonumo kraujo dėmė - aukos ir / arba žudikės ženklas. Salomėja, Elektra, Katia Kabanova, Katerina Izmailova („Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“), Renata („Ugninis angelas“), Judita („Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“), Maršalienė („Rožės kavalierius“), Toska, Madam Baterflai... Skirtingos kruvinos Stundytės herojės, bet visos renkasi verčiau jau mirti negu... Kaip ir Marina Cvetajeva.
Žymus amerikiečių muzikologas Richardas Taruskinas modernizmą tapatina su maksimalizmu, kaip kraštutinių priemonių ir superrezultato išaukštinimą (Tūkstančio simfonija, Misterija ir pan.). Tai prisiminiau žvelgdama į Stundytę, kai ji prašmatni ir ori kaip Maršalienė iš „Rožės kavalieriaus“ įžengė į sceną ne su viena rože, kaip operoje, o su didžiule rožių puokšte, kurią vos apglėbia. Jos herojės nesitenkina mažu: arba - arba.
Į veiksmą įkomponuotas aktoriaus Lauryno Jurgelio personažas - Schönbergo herojės mylimasis, tačiau jis čia tarsi visų Stundytės sukurtų moterų mylimasis, kurio geidžiama, mylima, nekenčiama, pavydima, kerštaujama, gedima...
Didi, galinga artistė yra Aušrinė Stundytė. Dainuojanti artistė. Balsas puikus, techniškai nepriekaištingai išlavintas. Bet jis tik priemonė. Tokios stiprios aktorinės raiškos ir energijos artistė būtų nepaprastai įdomi ir dramos scenoje. Todėl nieko išskirtinio, kad toks metras kaip Bieito dedikavo jai „Laukimą“. Tai ji - Artistė - yra jo kūrybos įkvėpėja, kuri ne tik tobulai išpildo, bet ir pratęsia režisieriaus mintį. „Laukimas“ - jų ne vienus metus trukusio bendradarbiavimo karūna. Kad ji ir toliau spindėtų!
Vietoj kodos - šaukštas deguto festivalio medaus statinėje. Labai džiugu, kad įgyvendintas šis projektas, bet jei darai - daryk viską gerai! Šv. Kotrynos bažnyčioje nėra švieslenčių kaip operos teatruose. Tokiais atvejais, kaip ir vokalinės muzikos koncertuose, įprasta publikai išdalinti skrajutes su atliekamų kūrinių tekstais (vertimais). Suprantu, kad pristinga laiko, finansų ir pan. Bet kartais viso labo pristinga nuovokos. Vykdant tokius projektus tiesiog negalima palikti detalių „kaip pakliuvo“. Nuostolis publikai didelis. Bažnyčios akustika nėra palanki išgirsti tekstą, nors neturėčiau priekaištų dainininkės dikcijai. Šias eilutes rašau dar ir kelis kartus perklausiusi „LRT Klasikos“ transliacijos įrašą (kuris įrodo esant puikią Stundytės dikciją, kuo galima buvo įsitikinti ir iš jos matytų spektaklių) ir susiradusi panaudotas Cvetajevos eiles, paslaugiai paties kompozitoriaus sudėtas į jo asmeninį tinklalapį. Tad jau ir įspūdis kitas. Ir niuansų daugiau. Nenuskurdinkime aplaidžiomis detalėmis vertingo savo pačių užsibrėžto gražaus tikslo!
