Londonas ir kiti žmonės

2009-01-22 balsas.lt. 2009 01 12
Aktorius Andrius Bialobžeskis Jaunimo teatro filme-spektaklyje „Katinas Temzėje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Birutė Pankūnaitė

Menininko Gintaro Makarevičiaus režisuotas filmas-spektaklis „Katinas Temzėje“ (Jaunimo teatras) pagal to paties pavadinimo Anetos Anros romaną turėjo teatrinio eksperimento pažadą. Turint omenyje sunkiai pakeliamą aktorinę simuliaciją ir kitus teatrinius štampus šis pažadas galėtų tapti išsigelbėjimu. Tuo labiau kad vaidybos čia turėtų būti nedaug – vienintelis „gyvas“ Andrius Bialobžeskis, kiti personažai nufilmuoti kaip stambaus kadro portretai. Juo labiau ne profesionali, o tikra Aneta Anra (Raževaitė) tarp jų. Tačiau.

Ieškant knygos pardavėja prasitarė: „a, čia literatūra jaunimui, apie Londoną, nebloga“.

„matei, kiek praėjusią naktį prisnigo? aš pažiūrėjau pro langą, ir visur ta balta spalva, man ėmė siaubingai skaudėti galvą“

Mergaitiška Anetos lyrika apie nusivylimą pasirodė labai pažįstama. Turbūt tai galėjo būti stipriausia viso sumanymo dalis. Jei teatre iš viso galima būtų išvengti neišgyventų intonacijų, kaip ir tikrų aktorių. Ir jei režisūroje debiutuojantis Gintaras Makarevičius būtų išdrįsęs laisviau skaidyti linijinį pasakojimą, ieškoti paralelinių erdvių ir daugiasluoksnio kalbėjimo. Tiesa, natūrali Aneta ir profesionaliai atliekami personažai nesusikalba ir tai puikiai disonuoja, dirgina, išderina. Tačiau ta nedarna blėsta vos tik užsimezgusi, ji neišsiplėtoja iki vientiso gyvo organizmo ir netampa.
Filme-spektaklyje lieka neaišku, kuo dėtas Londonas ir įsidarbinimo jame siekis – svetimas miestas ir šalis tepaženklinti keliais stereotipiniais pavadinimais lyg simbolinėmis sagutėmis. Taip pat blaškytis būtų galima ir bet kur kitur, analogiškų tipažų sutikti bet kuriame pasaulio arba gimtajame mieste. Na taip, emigracija, atitrūkimas, pauzė, pabėgimas. Tačiau vargu, ar to, kad lenkas kvies į bažnyčią, ispanas ilgėsis siestos, o turtingas lordas bus homoseksualus, nebuvo galima numatyti.

Knygoje visa tai susiriša į organišką klejonę, kuriai nekeliami aukšti reikalavimai: keli elitinės ir populiariosios kultūros vardai, kelios ironiškos pastabos apie miesčionišką auklėjimą ar tautinius stereotipus, būtinieji „berno“ paieškų, marihuanos motyvai, šmaikštus, lengvas charakterių, situacijų, dialogų aprašymas.
Filme-spektaklyje kupiūruojant nedėkingai susireikšmina eilinės iš konteksto paimtos frazės, o jaunatviška ironija virsta pigoku salės juoku. Pabėgimo iš nevilties tema tampa tokiu beveik bulvariniu pasismaginimu, kokio turbūt apstu komerciniuose teatruose.

Nenorėjau viso to sakyti, bet tai ne laiku pasipainiojo man ant tako. Gintaras su Aneta gal atleis, juolab kad niuksas į šoną atgaivina ir paskatina. Nerūpestingos, lengvos kūrybos nebūna. Svarbu tėkmė, iškalbėjimo malonumai ir tai, kas nusėda smėliu ant dugno.

BALSAS.LT

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.