Birutė Pankūnaitė
Menininko Gintaro Makarevičiaus režisuotas filmas-spektaklis „Katinas Temzėje“ (Jaunimo teatras) pagal to paties pavadinimo Anetos Anros romaną turėjo teatrinio eksperimento pažadą. Turint omenyje sunkiai pakeliamą aktorinę simuliaciją ir kitus teatrinius štampus šis pažadas galėtų tapti išsigelbėjimu. Tuo labiau kad vaidybos čia turėtų būti nedaug – vienintelis „gyvas“ Andrius Bialobžeskis, kiti personažai nufilmuoti kaip stambaus kadro portretai. Juo labiau ne profesionali, o tikra Aneta Anra (Raževaitė) tarp jų. Tačiau.
Ieškant knygos pardavėja prasitarė: „a, čia literatūra jaunimui, apie Londoną, nebloga“.
„matei, kiek praėjusią naktį prisnigo? aš pažiūrėjau pro langą, ir visur ta balta spalva, man ėmė siaubingai skaudėti galvą“
Mergaitiška Anetos lyrika apie nusivylimą pasirodė labai pažįstama. Turbūt tai galėjo būti stipriausia viso sumanymo dalis. Jei teatre iš viso galima būtų išvengti neišgyventų intonacijų, kaip ir tikrų aktorių. Ir jei režisūroje debiutuojantis Gintaras Makarevičius būtų išdrįsęs laisviau skaidyti linijinį pasakojimą, ieškoti paralelinių erdvių ir daugiasluoksnio kalbėjimo. Tiesa, natūrali Aneta ir profesionaliai atliekami personažai nesusikalba ir tai puikiai disonuoja, dirgina, išderina. Tačiau ta nedarna blėsta vos tik užsimezgusi, ji neišsiplėtoja iki vientiso gyvo organizmo ir netampa.
Filme-spektaklyje lieka neaišku, kuo dėtas Londonas ir įsidarbinimo jame siekis – svetimas miestas ir šalis tepaženklinti keliais stereotipiniais pavadinimais lyg simbolinėmis sagutėmis. Taip pat blaškytis būtų galima ir bet kur kitur, analogiškų tipažų sutikti bet kuriame pasaulio arba gimtajame mieste. Na taip, emigracija, atitrūkimas, pauzė, pabėgimas. Tačiau vargu, ar to, kad lenkas kvies į bažnyčią, ispanas ilgėsis siestos, o turtingas lordas bus homoseksualus, nebuvo galima numatyti.
Knygoje visa tai susiriša į organišką klejonę, kuriai nekeliami aukšti reikalavimai: keli elitinės ir populiariosios kultūros vardai, kelios ironiškos pastabos apie miesčionišką auklėjimą ar tautinius stereotipus, būtinieji „berno“ paieškų, marihuanos motyvai, šmaikštus, lengvas charakterių, situacijų, dialogų aprašymas.
Filme-spektaklyje kupiūruojant nedėkingai susireikšmina eilinės iš konteksto paimtos frazės, o jaunatviška ironija virsta pigoku salės juoku. Pabėgimo iš nevilties tema tampa tokiu beveik bulvariniu pasismaginimu, kokio turbūt apstu komerciniuose teatruose.
Nenorėjau viso to sakyti, bet tai ne laiku pasipainiojo man ant tako. Gintaras su Aneta gal atleis, juolab kad niuksas į šoną atgaivina ir paskatina. Nerūpestingos, lengvos kūrybos nebūna. Svarbu tėkmė, iškalbėjimo malonumai ir tai, kas nusėda smėliu ant dugno.
