Londonas ir kiti žmonės

2009-01-22 balsas.lt. 2009 01 12
Aktorius Andrius Bialobžeskis Jaunimo teatro filme-spektaklyje „Katinas Temzėje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Birutė Pankūnaitė

Menininko Gintaro Makarevičiaus režisuotas filmas-spektaklis „Katinas Temzėje“ (Jaunimo teatras) pagal to paties pavadinimo Anetos Anros romaną turėjo teatrinio eksperimento pažadą. Turint omenyje sunkiai pakeliamą aktorinę simuliaciją ir kitus teatrinius štampus šis pažadas galėtų tapti išsigelbėjimu. Tuo labiau kad vaidybos čia turėtų būti nedaug – vienintelis „gyvas“ Andrius Bialobžeskis, kiti personažai nufilmuoti kaip stambaus kadro portretai. Juo labiau ne profesionali, o tikra Aneta Anra (Raževaitė) tarp jų. Tačiau.

Ieškant knygos pardavėja prasitarė: „a, čia literatūra jaunimui, apie Londoną, nebloga“.

„matei, kiek praėjusią naktį prisnigo? aš pažiūrėjau pro langą, ir visur ta balta spalva, man ėmė siaubingai skaudėti galvą“

Mergaitiška Anetos lyrika apie nusivylimą pasirodė labai pažįstama. Turbūt tai galėjo būti stipriausia viso sumanymo dalis. Jei teatre iš viso galima būtų išvengti neišgyventų intonacijų, kaip ir tikrų aktorių. Ir jei režisūroje debiutuojantis Gintaras Makarevičius būtų išdrįsęs laisviau skaidyti linijinį pasakojimą, ieškoti paralelinių erdvių ir daugiasluoksnio kalbėjimo. Tiesa, natūrali Aneta ir profesionaliai atliekami personažai nesusikalba ir tai puikiai disonuoja, dirgina, išderina. Tačiau ta nedarna blėsta vos tik užsimezgusi, ji neišsiplėtoja iki vientiso gyvo organizmo ir netampa.
Filme-spektaklyje lieka neaišku, kuo dėtas Londonas ir įsidarbinimo jame siekis – svetimas miestas ir šalis tepaženklinti keliais stereotipiniais pavadinimais lyg simbolinėmis sagutėmis. Taip pat blaškytis būtų galima ir bet kur kitur, analogiškų tipažų sutikti bet kuriame pasaulio arba gimtajame mieste. Na taip, emigracija, atitrūkimas, pauzė, pabėgimas. Tačiau vargu, ar to, kad lenkas kvies į bažnyčią, ispanas ilgėsis siestos, o turtingas lordas bus homoseksualus, nebuvo galima numatyti.

Knygoje visa tai susiriša į organišką klejonę, kuriai nekeliami aukšti reikalavimai: keli elitinės ir populiariosios kultūros vardai, kelios ironiškos pastabos apie miesčionišką auklėjimą ar tautinius stereotipus, būtinieji „berno“ paieškų, marihuanos motyvai, šmaikštus, lengvas charakterių, situacijų, dialogų aprašymas.
Filme-spektaklyje kupiūruojant nedėkingai susireikšmina eilinės iš konteksto paimtos frazės, o jaunatviška ironija virsta pigoku salės juoku. Pabėgimo iš nevilties tema tampa tokiu beveik bulvariniu pasismaginimu, kokio turbūt apstu komerciniuose teatruose.

Nenorėjau viso to sakyti, bet tai ne laiku pasipainiojo man ant tako. Gintaras su Aneta gal atleis, juolab kad niuksas į šoną atgaivina ir paskatina. Nerūpestingos, lengvos kūrybos nebūna. Svarbu tėkmė, iškalbėjimo malonumai ir tai, kas nusėda smėliu ant dugno.

BALSAS.LT

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.