Londonas ir kiti žmonės

2009-01-22 balsas.lt. 2009 01 12
Aktorius Andrius Bialobžeskis Jaunimo teatro filme-spektaklyje „Katinas Temzėje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Birutė Pankūnaitė

Menininko Gintaro Makarevičiaus režisuotas filmas-spektaklis „Katinas Temzėje“ (Jaunimo teatras) pagal to paties pavadinimo Anetos Anros romaną turėjo teatrinio eksperimento pažadą. Turint omenyje sunkiai pakeliamą aktorinę simuliaciją ir kitus teatrinius štampus šis pažadas galėtų tapti išsigelbėjimu. Tuo labiau kad vaidybos čia turėtų būti nedaug – vienintelis „gyvas“ Andrius Bialobžeskis, kiti personažai nufilmuoti kaip stambaus kadro portretai. Juo labiau ne profesionali, o tikra Aneta Anra (Raževaitė) tarp jų. Tačiau.

Ieškant knygos pardavėja prasitarė: „a, čia literatūra jaunimui, apie Londoną, nebloga“.

„matei, kiek praėjusią naktį prisnigo? aš pažiūrėjau pro langą, ir visur ta balta spalva, man ėmė siaubingai skaudėti galvą“

Mergaitiška Anetos lyrika apie nusivylimą pasirodė labai pažįstama. Turbūt tai galėjo būti stipriausia viso sumanymo dalis. Jei teatre iš viso galima būtų išvengti neišgyventų intonacijų, kaip ir tikrų aktorių. Ir jei režisūroje debiutuojantis Gintaras Makarevičius būtų išdrįsęs laisviau skaidyti linijinį pasakojimą, ieškoti paralelinių erdvių ir daugiasluoksnio kalbėjimo. Tiesa, natūrali Aneta ir profesionaliai atliekami personažai nesusikalba ir tai puikiai disonuoja, dirgina, išderina. Tačiau ta nedarna blėsta vos tik užsimezgusi, ji neišsiplėtoja iki vientiso gyvo organizmo ir netampa.
Filme-spektaklyje lieka neaišku, kuo dėtas Londonas ir įsidarbinimo jame siekis – svetimas miestas ir šalis tepaženklinti keliais stereotipiniais pavadinimais lyg simbolinėmis sagutėmis. Taip pat blaškytis būtų galima ir bet kur kitur, analogiškų tipažų sutikti bet kuriame pasaulio arba gimtajame mieste. Na taip, emigracija, atitrūkimas, pauzė, pabėgimas. Tačiau vargu, ar to, kad lenkas kvies į bažnyčią, ispanas ilgėsis siestos, o turtingas lordas bus homoseksualus, nebuvo galima numatyti.

Knygoje visa tai susiriša į organišką klejonę, kuriai nekeliami aukšti reikalavimai: keli elitinės ir populiariosios kultūros vardai, kelios ironiškos pastabos apie miesčionišką auklėjimą ar tautinius stereotipus, būtinieji „berno“ paieškų, marihuanos motyvai, šmaikštus, lengvas charakterių, situacijų, dialogų aprašymas.
Filme-spektaklyje kupiūruojant nedėkingai susireikšmina eilinės iš konteksto paimtos frazės, o jaunatviška ironija virsta pigoku salės juoku. Pabėgimo iš nevilties tema tampa tokiu beveik bulvariniu pasismaginimu, kokio turbūt apstu komerciniuose teatruose.

Nenorėjau viso to sakyti, bet tai ne laiku pasipainiojo man ant tako. Gintaras su Aneta gal atleis, juolab kad niuksas į šoną atgaivina ir paskatina. Nerūpestingos, lengvos kūrybos nebūna. Svarbu tėkmė, iškalbėjimo malonumai ir tai, kas nusėda smėliu ant dugno.

BALSAS.LT

recenzijos
  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.