Šiandien nemažai scenos meno kūrėjų akcentuoja socialines temas ir savo kūryba deklaruoja atsakomybę prieš visuomenę. Tokio meno poreikį diktuoja ir aplinka, ir finansavimo konkursų gairės, ir pačių kūrėjų atsakomybė. Drauge tai, ko gero, yra vienos priežasčių, dėl ko pastaraisiais metais palyginti retai susiduriame su tiesiog estetišku, maloniu žiūrėti ir patirti kūnu menu.
Šeiko šokio teatro spektaklio „Indigo. Das Schliemann Projekt“ premjera įvyko Klaipėdoje, netrukus ji pristatyta ir Vilniuje. Tiksliau - Naujojoje Vilnioje esančiame Dūmų fabrike. Spektaklio, kurio idėjos autorė buvo Goda Giedraitytė, o choreografiją drauge su šokėjais kūrė Agnija Šeiko, kūrybinė komanda didelė, kiekvienos srities atstovo indėlis akivaizdus ir vertas aptarimo. Tačiau ryškiausia spektaklio charakteristika yra grožis. Beveik valandą stebėdami lėtą, tačiau dinamišką veiksmą galime pamažu atsiduoti meditacijai, o jai pasibaigus išsinešti išsiilgtą abstraktaus grožio teikiamą malonumą.
Tokio spektaklio pamatas yra žmogaus, kuris savo gyvenimo tikslą ir nuopelnus grindė fantazija, biografija. Prieš „Indigo“ žiūrovams išdalijamos programėlės, kuriose trumpai aprašyta vienu iš archeologijos pradininkų laikomo Heinricho Schliemanno istorija. Spektaklyje skleidžiasi romantiški vokiečio gyvenimo nutikimai: po gaisro išgelbėtų indigo spalvos dažų likimas, susidomėjimas Homero epais ir Trojos paieškos bei tikėjimas ją atradus.
Programėlę, kurią greičiausiai sudarė spektaklio dramaturgė Goda Dapšytė, miniu ne veltui. Nors į spektaklį galima žvelgti kaip į jokių reikšmių negeneruojantį grožio seansą, tam tikros žinios gali suteikti papildomo atradimo džiaugsmo. Kita vertus, gali ir apsunkinti, nes nuosekliai pateikti tarpusavyje ne visai aiškiai susiję Schliemanno gyvenimo faktai ir aplinkybės skatina įsitempti ir kūrinyje ieškoti siužeto logikos.
Pavyzdžiui, minimas XIX a. viduryje vykęs Krymo karas, o greta jo - tais pačiais metais įvykęs Didysis Klaipėdos gaisras. Nenustebčiau, jei tai yra bandymas pritempti spektaklį prie išskirtinai Klaipėdos ir drauge visos Lietuvos aktualijų. Kita vertus, spektaklio pradžią, kurioje purvo spalvos kostiumais (dailininkė Sandra Straukaitė) vilkintys šokėjai pamažu sukrenta į krūvą, gautos žinios leidžia interpretuoti kaip karo ar žmonijos griuvėsius. Arba kaip po gaisro likusius pelenus, iš kurių pamažu išsilieja indigo spalvos dažai - tai, kas liko iš per Klaipėdą keliavusio Schliemanno sudegusio krovinio.
Dažais tampa pilkšvus apsiaustus pamažu nusimetantys šokėjai, liekantys su nuostabiai ryškiais indigo spalvos rūbais. Jie tarsi išteka iš pelenų krūvos, pamažu nudažydami visą sceną. Tam pajungiami ir kiti scenos elementai - melsvėja šviesos (Andriaus Stasiulio dailė), kartais iš dangaus pabyra ryškiai mėlyni konfeti (Sigitos Šimkūnaitės scenografija). Šokėjai juda geometriškai, kartais tapdami mase, o kartais veikdami pavieniui, tačiau nesipriešindami bendram paveikslui. Spektaklis nėra suskaidytas į atskiras scenas. Net ir trumpos solo ar duetų scenos nesustabdo tėkmės, jos veikiau primena vandenyje besisklaidantį ir pamažu su terpe susiliejantį indigo spalvos dažų lašą.
Su istorija per programėlę (ar asmeninį išsilavinimą) susipažinę žiūrovai scenoje gali išvysti Trojos atradimą. Jis nėra sąmoningai iliustruojamas, tačiau scenoje pakanka detalių, kurias galima matyti per archeologijos prizmę. Pavyzdžiui, Šeiko choreografija sąmoningai paslepia kai kurias šokėjų kūnų dalis, leisdama jas pamatyti kaip Schliemanno atrastas iškasenas. Tiesa, istorija kalba apie atrastą auksą, o ne žmonių kūnus, bet tai nėra labai svarbu. „Indigo“ kūrėjai patogiai atsirėmė į istorinę medžiagą, tačiau faktų neiškėlė aukščiau kūrybinės išraiškos.
Schliemannas mokėjo septynias kalbas (dalimi jų spektaklyje skamba archeologo laiškų ir užrašų ištraukos). Vėliau mokėsi senosios ir moderniosios graikų, tad „Iliadą“ ir „Odisėją“ skaitė originalo kalba. Atsižvelgdamas į grožinėje mitologija paremtoje literatūroje perskaitytą medžiagą, jis pradėjo kasinėjimus ir tikėjo atradęs Trojos griuvėsius bei visam gyvenimui įsirašęs į istorijos puslapius.
Tokia savimyla spektaklyje suniveliuota, devynis šokėjus ir šokėjas paverčiant vizualiai panašiomis būtybėmis: visi vilki panašiais rūbais, yra vienodai nugrimuoti, atsižvelgiant į kiekvieno galimybes, suvienodintos net šukuosenos ir plaukų spalva. Čia nėra Schliemanno (ar bent jau Schliemanno individualisto), tačiau yra jo svajonė - juk spektaklio pavadinime minimas būtent Schliemanno projektas. Tuo ir paverstas spektaklis - indigo spalvos svajone, kuri pradžioje atrodo didinga, o vėliau subyra į tūkstančius gražių, tačiau beprasmiškų dalelių.
Tokį procesą lydi nugrimzti į lengvą transą padedanti Donato Bielkausko muzika, šiek tiek primenanti Tolimųjų Rytų - Japonijos, Kinijos - tradicinius garsus. Drauge tokia muzika kelia šokėjams atitinkamus reikalavimus. Šių šalių tradicijos garsėja rimtomis dvasinėmis praktikomis ir ilgamečiais mokymais, kurių prieš patekdamas į sceną neišvengia nė vienas atlikėjas. Publikai pateikiamas menas, kuris paprastai nėra vizualiai įspūdingas, tačiau žavi atlikėjų koncentracija ir judėjimu, kvestionuojančiu žmogaus fiziologiją. Pavyzdžiui, japonų tradicijoje dažnai matome visiškai tolygų atlikėjo judėjimą, nors kasdienybėje žmogus juda šiek tiek kilnodamasis aukštyn-žemyn. „Indigo“ yra epizodų, kuriuose šokėjai sinchroniškai slysta link scenos kampo. Tik kol kas slystama vakarietiškai netobulai, drauge apgriaunant muzikos kuriamą atmosferą ir iliuziją.
Per nugalėti fiziologiją siekiančias pastangas grįžtame prie indigo sąvokos. Nors kūrėjų pateikta istorija ir vizualūs spektaklio sprendimai sufleruoja indigo kaip spalvos pavadinimą, pora pastarųjų dešimtmečių šia sąvoka žiniasklaidoje ir populiariojoje psichologijoje vadinami vaikai, kurie, anot jų tėvų, pasižymi išskirtiniais gabumais (o su jais, žinoma, ir atitinkamomis elgesio, bendravimo problemomis).
Schliemannas šiais laikais taip ir būtų vadinamas - indigo vaiku, savo tikslus keliančiu virš bet kokių ir bet kieno interesų, išskirtiniu talentu, kuriam turime atverti kelius. Paradoksalu, bet šįkart tenka tai sakyti be ironijos: nors faktiškai nesėkmingas, Schliemanno projektas istorijoje išliko kaip svarbus bandymas ir graži bei įkvepianti fantazija. O tai jau nebe nesėkmė.
