Neseniai publikuotame interviu teatrologė Rasa Vasinauskaitė išdėstė keletą svarbių minčių apie dabartinę jaunąją teatro kūrėjų kartą. Pradedant nuo to, kad kiekviena nauja karta arba imasi kažką keisti, arba tęsia prieš juos buvusiųjų darbus, ir baigiant tuo, kad dabar nėra aišku, ką jie mąsto apie šiuolaikinį pasaulį, ko iš jo tikisi. Su dauguma išsakytų minčių iš tiesų tenka sutikti, tačiau kovo 26 ir 30 d. rodytas Vido Bareikio režisuotas spektaklis „Telefonų knyga“ suteikė daug teigiamų emocijų, savotiškai atremdamas minėtus priekaištus.
Panašu, kad būtent „No theatre“ sugebėjo tikrove paversti tai, ką jau senokai bandė kiti teatro kūrėjai, - spektakliu reflektuoti dabartinę teatro padėtį, kartu paliečiant ir daugybę kitų, scenos menui rūpimų klausimų. Ir atrandant patrauklią formą. Užbėgdama už akių turiu pasakyti, kad spektakliui iki tobulumo dar toli, bet scenoje gimstanti atmosfera, aktorių tikėjimas ir noras būti, kalbėtis, diskutuoti ir kurti atperka daug ką. Ir žavi ne vien entuziazmas.
Pagrindine veiksmo vieta čia tampa teatro teatre užkulisiai. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje įkurdinama dar viena scena - kabanti konstrukcija, daug kam pasirodžiusi panaši į vorą, kurios ribą apibrėžia ant grindų patiesta juosta. Šiame teatre rodomas pirmasis spektaklis - Stanley Kubricko filmo „2001: Kosminė odisėja“ inspiruota „Telefonų knyga“. Čia beždžionės „žmogėja“ valgydamos „iš dangaus nukritusios“ telefonų knygos lapus, atranda naujosios komunikacijos priemones ir savąjį rūpintojėlį pasodina ant klozeto. „Postpo***izmas“, kaip vėliau taria įpykęs žiūrovas salėje Adolfas Klišė (Darius Miniotas), kartu leisdamas nusiraminti daliai žiūrovų, iki tol įtemptai mąsčiusių, kaipgi reiktų į visa tai reaguoti.
Pono Klišė pyktį paskatina prieš uždangą išėjusio aktoriaus Remio (Marius Repšys) pareiškimas, kad spektaklis jau baigtas ir visi yra laukiami susitikime su kūrėjais. Koks spektaklis, kokie kūrėjai, ką visa tai reiškia? Po 15 minučių logiškai nepaaiškinamo veiksmo - pabaiga? Žavu, kad iki tam tikro momento galima patikėti, kad tai, kas jau buvo parodyta scenoje, - tikrasis spektaklis, o besipiktinantis vyras - eilinis žiūrovas. Kita vertus, patikėti ar ne, tikra ar netikra, - šie klausimai keliami visą spektaklį.
Taigi beždžionių pasirodymas ir reakcija į jas tampa priežastimi tolimesniam veiksmui. Aktoriai nusprendžia, kad pjesę galima sukurti patiems, „nes jos visos vienodos“, o svarbiausia - ne vaidinti, o tiesiog būti duotose aplinkybėse „čia ir dabar“. Kažkur baisiai girdėta, ar ne? Nuo šiol „demokratinėje fantazijoje“ egzistuojančio teatro scenoje vykstantis aktorių darbas virsta parodijų komedija. Pasiskirstę vaidmenis pagal šabloną (vienas pagrindinis, kitas juokingas, trečia graži), „No theatre“ aktorių kuriami personažai stengiasi nevaidinti, tačiau jie jau yra personažai, be to, šeši, tik nebe autoriaus jie ieško.
Ieškoma naujo teatro, naujos formos. Neišvengiamai prisimenant kitų teatrų, kitų laikų pavyzdžius, būtent juos ir parodijuojant. Publikai, susipažinusiai su teatriniu kontekstu, belieka atpažinti viena po kitos besikeičiančias situacijas, kuriose bus pasijuokta iš štampų. Arba bus kuriami nauji: „Scenos negalima palikti vienos! Juk kai palieki sceną vieną, Afrikoje miršta vaikas!“ Jaunų kūrėjų humoro jausmas taikliai susieja teatrą, kuriame jie dirba, su pasauliu, kuriame gyvena. Būtent ši jungtis suteikia paveikumo pasirinktai spektaklio formai.
Kabanti scenos konstrukcija atstovauja Teatrui, kuris įtraukia ir niekada nebepaleidžia, kuriame užsidarę gyvena ir dirba aktoriai, režisieriai. Visa aplinkinė erdvė - ir likusi scenos dalis, ir žiūrovų salė - tai išorinis pasaulis, dažnai pamirštamas, dėl to tampantis keistu ir tolimu patiems kūrėjams. Tik stovėdami ties šių dviejų realybių/fantazijų slenksčiu, aktoriai apčiuopia tam tikrą tiesą. Čia jų pasakojimai nemeluoja. Kažkur šiame taške ir turi atsirasti tas naujasis teatras, kurio ieško ir siekia kūrėjai. Bėda ta, kad atsidūrus ties šia riba daugelis vis dėlto pasirenka išeiti į vadinamąją realybę.
„Vadinamąją“ dėl to, kad, kaip sako aktorius Marijonas (Ainis Storpirštis), niekada nežinai, kas yra tikriau, viskas tėra dūmai. Ir būtent jis pasirenka likti teatre, nepalikti scenos vienos, tikėti jos tiesa. Ir tokių kaip jis visuomet bus. Kiti, kaip Kostas (Dovydas Stončius), išeis, bandys viską mesti, dirbti ką nors kita ir susidurs su tokiais žmonėmis kaip Klišė. Pastarasis iš paprasto žiūrovo jau virto teatro diktatoriumi, diagnozuojančiu melą scenoje. Vertinti jį galima dvejopai, bet aktoriui užduoti jo klausimai pataiko į pačias skaudžiausias vietas. Norite dirbti, o ką dirbti, ką jūs mokate, kokia ta jūsų specialybė?
„Galvok prieš lipdamas į sceną“, - pagrindinis Klišė šūkis. Iš tiesų, kiek kartų girdėjome, kad teatre kunkuliuoja tikros, nesumeluotos emocijos, jomis paveikiami žiūrovai, vaizduojamos gyvenimiškos situacijos... Jei žodžius priimsime už gryną pinigą, tuomet reikalavimas Stončiaus aktoriui įrodyti, kad scenoje galima nemeluojant, įtikinamai suvaidinti savižudybę, pasirodo labai logiškas. Kad ir kaip įtikinamai viskas atrodytų, paskutinę sekundę visa „tiesa“ griūna, nes scenoje vis vien egzistuoja riba - iš tikrųjų nenusišausi. Arba: kada iš tiesų gali mirti scenoje? Apie tai Kostas - Stončius susimąsto jau išėjęs iš teatro, pabandęs susirasti kitą darbą ir finale vėl nuvarytas į sceną.
 |
| Remis - Marius Repšys. Kamilės Žičkytės nuotraukos |
Šalia spektaklyje keliamų klausimų nuskamba ir tikri pokalbiai su žmonėmis, kuriems paskambinama atsitiktinai surinkus numerį iš telefonų knygos. „Labas vakaras, jums skambina aktorius ..., vykdome apklausą apie teatrą...“ - kiekvieną kartą atsakymai skirtingi, tačiau kaskart balsas iš telefono ragelio tau primena labai paprastą dalyką: sėdi čia, filosofuoji, viskas tavo gyvenime sukasi aplink Teatrą, bet juk ne vien juo žmonės gyvena. Nesvarbu, kad jie atsakys, reikalingas teatras ar nereikalingas, buvo jie šiemet bent viename spektaklyje ar ne. Viskas yra kur kas paprasčiau: kartais reikia trumpam sustoti ir pagalvoti, kiek mes tikimės iš publikos.
Žinoma, nemažai tikisi ir „No theatre“ bei režisierius Vidas Bareikis, savo spektaklį tiesiog užgrūdę prasmėmis, potekstėmis ir kontekstais. Reikia pripažinti, kad nemažai kalambūrų, parodijų ar nusistatymų jau yra tapę tam tikra jaunosios teatro kultūros dalimi. Nežinia, kiek tai suprantama kitiems, nors abu vakarus visa žiūrovų salė pasirodė neabejinga tam, kas vyko scenoje.
Vis dėlto „Telefonų knyga“ yra labiau temos, nei žanro spektaklis. Pradedant aktorių vaidyba ir baigiant scenų visuma. Norėdami pasidalyti viskuo, kas atrodo teisinga, keista, bloga, įdomu, nereikalinga, kūrėjai kiek persistengė. Tačiau matyti ir tai, kad atskiros spektaklio linijos turi loginę tąsą, kaip, pavyzdžiui, Vainiaus Sodeikos aktorius, gavęs vaidinti personažą „ne į temą“. Jis visą laiką iki pat pabaigos yra šalia scenos kiek ne į temą, kartais akompanuoja vyksmui, bet nedingsta, kaip ir tie aktoriai, visą gyvenimą vaidinantys „trečią kareivį iš dešinės“. Vis dėlto kai kurioms linijoms nepavyko rasti visų tinkamų akcentų, todėl joms trūksta aiškumo.
Dėl tų pačių priežasčių sunku vertinti ir daugelio aktorių darbus, nes jų stilistika, nors ir tiksli, apsiribojo parodijos žanru. Ne pirmą kartą išsiskyrė Ainis Storpirštis. Jis turi tai, kas aktoriui labai svarbu, - kažkokio naivumo, laisvės visiškai „pamesti“ save kuriamame personaže, tačiau sąmoningai, neprarandant kiekvienos reakcijos kontrolės. Dovydas Stončius taip pat pasirodė įtaigus, tačiau jis to pasiekia ne personažo virsmu, o labiau eidamas į publiką.
Ir vis dėlto tik teigiamomis emocijomis norisi pasidalyti po šio spektaklio, kurio metu malonu matyti pradžią to, kas iš tiesų gali išsikristalizuoti į savarankišką ir naują formą. Svarbiausia, kad Vidas Bareikis su kolegomis nusprendė kalbėti apie tai, kas liečia juos, nesidangstydami už „didžiųjų“ kūrinių, priešingai - visą medžiagą sukūrę patys. Tokiu būdu jų spektaklis, nors ir reflektuojantis teatrą, nėra izoliuotas nuo už jo sienų esančio pasaulio.
P. S. Nežinau, sąmoningai ar ne beždžionių pasirodymui parinkta ištrauka iš grupės „The Chemical Brothers“ dainos, tačiau ji vis nenustojo suktis galvoje, kol neprisiminiau joje dainuojamo teksto: „I need you to believe something / I´m standing in between...“ („Man reikia, kad tu kuo nors tikėtum / aš stoviniuoju tarp“). Stovintys tarp dviejų realybių kviečia mus rinktis, kuo mes tikime. Taigi: labas vakaras, norėjau Jūsų paklausti, ar tikite nauju teatru?
