Kūrybiškumo demonstracija. „Durų“ recenzija iš Norvegijos

Inger Marie Kjølstadmyr 2018-12-11 dagsavisen.no, 2018-10-29
Scena iš spektaklio „Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Spalio pabaigoje, praėjus vos kelioms savaitėms po premjeros Lietuvoje, Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis Jo Strømgreno „Durys“ buvo rodomas Norvegijos operos ir baleto teatre Osle. Čia jis sulaukė puikių atsiliepimų, o dabar teatras dalijasi pirmąja norvegiška recenzija, išversta į lietuvių kalbą. Kadangi Norvegijoje, kai buvo rodomas spektaklis, vyko diskusijos dėl valstybinio „Jo Strømgren Kompani“ finansavimo nutraukimo, Inger Marie Kjølstadmyr parašytoje recenzijoje neišvengiamai aptariamas ir tas klausimas.

„Durys“ - viena iš kompleksiškiausių Jo Strømgreno sukurtų pjesių. Puikesnės paraiškos tolesniam šokio trupės „Jo Strømgren Kompani“ finansavimui ir būti negali.

Scenoje matome nušiurusią sieną su daugybe langų. Langai dideli, senoviški, spalvotais stiklais. Scenografija pažadina smalsumą ir stebėtojo mentalitetą. Kas tai: sandėlis, bendruomenės namai, apleistos gamybinės patalpos? Konkrečios nuorodos nėra, tačiau naujosios Jo Strømgreno pjesės „Durys“ veiksmas vyksta priešais šią sieną ir už jos, siena žymi priešpriešą tarp vidaus ir išorės. Joje nuolat varstomos durys, spektaklio veikėjams tokios gyvybiškai būtinos, jog vienas iš jų miršta, neįstengęs jų atidaryti. Taip, naujasis Jo Strømgreno universumas visiškai absurdiškas, taip pat - vienas iš kompleksiškiausių, jo sukurtų scenai.

Šio spektaklio eigą gerai iliustruoja jo pradžia. Vyksta vakarėlis, veikėjai už stiklinės sienos šoka ir žaidžia žaidimą su kėde. Išorėje sėdi vienišas vyras. Bet paskui veikėjai vienas po kito iškrenta iš žaidimo ir taip pat atsiduria išorėje. Galiausiai viduje lieka vienintelis laimėtojas, visa situacija ir galios santykis tarp veikėjų apsiverčia. Šiame spektaklyje, pasakojančiame apie tai, kaip mes visą laiką trokštame ko nors kito ir geresnio nei tai, ką turime, žaidimas socialinėmis struktūromis užima esminę vietą. Aštuoni šokėjai ir (arba) aktoriai, kuriuos matome scenoje, yra iš Lietuvos, tačiau jie šneka išgalvota kalba, kaip dažnai būna Jo Strømgreno spektakliuose. Visa, kas vyksta scenoje, pakylėjama į universalų lygmenį. Nors veikėjus matome grojant muzikos instrumentais, gesinant gaisrą, gaudant drugelius, šokant tango arba gelbstint vienas kitą iš nelaisvės ar mirties, iš tikrųjų tai rodo, kaip mes visą laiką trokštame ko nors naujo savo gyvenime, tuo pat metu keisdami pažiūras, vaidmenis ar galios pozicijas.

Kas kiek laiko vis pasirodo mirtis, kaip papildomas priminimas, kad galbūt žolė nėra žalesnė kitoje pusėje. Iš tikrųjų mes nežinome, kas yra kitoje pusėje.

Šokis ir teatras šiame spektaklyje kone neatsiejamai persipynę. Vis dėlto spektaklis palieka veikiau teatro įspūdį gal dėl to, kad jame ir yra daugiau teatro, be to, Jo Strømgreno choreografinė kalba gana teatriška. Atlikėjai scenoje įtikinamai perteikia Jo Strømgreno spektaklio viziją, su subtiliu komizmu, aiškia choreografinių scenų precizija ir nesuvaržytu natūralumu interpretuodami šį kiek savotišką universumą, kuris įtikina mane kaip žiūrovę.

Spektaklį sudėtinga aprašyti kaip visumą, kai vienas kitą keičia daugybė trumpučių neužbaigtų pasakojimų. Ilgainiui pasidaro sunku atskirti vieną pasakojimą nuo kito, o į spektaklio pabaigą nebelabai suseku, kas vyksta scenoje. Bet iki tol šis spektaklis - grynų gryniausia demonstracija, ką kūrybingasis ir žaismingasis Jo Strømgrenas gali išgauti iš gan paprastos idėjos.

Nuo tada, kai įkūrė savo šokio trupę, Jo Strømgrenas pastatė daugybę spektaklių, sulaukusių tarptautinio atgarsio. Bet pažiūrėjus spektaklį „Durys“, man tapo akivaizdu, kaip patobulėjo Jo Strømgreno kūryba, taip pat ir teatrinė. Jo pirmieji teatro spektakliai buvo itin uždari, paremti keistais trumpais pasakojimais, kurie rutuliojosi labai ribotuose universumuose. Šie buvo kiek per paprasti, kad būtų įdomūs. Tačiau dabar Jo Strømgrenas juda atviresniu kraštovaizdžiu, spektakliuose atsirado gerokai daugiau idėjinės erdvės, jie turi kur kas daugiau sąsajų su mūsų gyvenimais. Štai dabar pradeda darytis įdomu.

Šiuo metu, kai rašomos šios eilutės, galime tik viltis, kad nuo 2019 metų pradžios trupės „Jo Strømgren Kompani“ finansavimas nebekels rūpesčių. Paramos skyrimo klausimas vis dar neišspręstas. Gėdinga, kad tik dabar, 2018 metų antroje pusėje, pateikta konkrečių sprendimo siūlymų. Nes „Durys“ - tik vienas iš daugelio pavyzdžių, rodančių, ko vertas Jo Strømgrenas. Tai negali būti pabaiga.

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė

www.dagsavisen.no

recenzijos
  • Pranykti Loïe Fuller suknelės klostėse

    Žiūrėdama premjerą „Quanta“, negalėjau dramaturgės Joannos Bednarczyk ir režisieriaus Łukaszo Twarkowskio sukurtos vizualios kelionės nesusieti su kultiniu, daugybę kartų matytu serialu „Tvin Pyksas“.

  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.