Kūrybiškumo demonstracija. „Durų“ recenzija iš Norvegijos

Inger Marie Kjølstadmyr 2018-12-11 dagsavisen.no, 2018-10-29
Scena iš spektaklio „Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Durys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Spalio pabaigoje, praėjus vos kelioms savaitėms po premjeros Lietuvoje, Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis Jo Strømgreno „Durys“ buvo rodomas Norvegijos operos ir baleto teatre Osle. Čia jis sulaukė puikių atsiliepimų, o dabar teatras dalijasi pirmąja norvegiška recenzija, išversta į lietuvių kalbą. Kadangi Norvegijoje, kai buvo rodomas spektaklis, vyko diskusijos dėl valstybinio „Jo Strømgren Kompani“ finansavimo nutraukimo, Inger Marie Kjølstadmyr parašytoje recenzijoje neišvengiamai aptariamas ir tas klausimas.

„Durys“ - viena iš kompleksiškiausių Jo Strømgreno sukurtų pjesių. Puikesnės paraiškos tolesniam šokio trupės „Jo Strømgren Kompani“ finansavimui ir būti negali.

Scenoje matome nušiurusią sieną su daugybe langų. Langai dideli, senoviški, spalvotais stiklais. Scenografija pažadina smalsumą ir stebėtojo mentalitetą. Kas tai: sandėlis, bendruomenės namai, apleistos gamybinės patalpos? Konkrečios nuorodos nėra, tačiau naujosios Jo Strømgreno pjesės „Durys“ veiksmas vyksta priešais šią sieną ir už jos, siena žymi priešpriešą tarp vidaus ir išorės. Joje nuolat varstomos durys, spektaklio veikėjams tokios gyvybiškai būtinos, jog vienas iš jų miršta, neįstengęs jų atidaryti. Taip, naujasis Jo Strømgreno universumas visiškai absurdiškas, taip pat - vienas iš kompleksiškiausių, jo sukurtų scenai.

Šio spektaklio eigą gerai iliustruoja jo pradžia. Vyksta vakarėlis, veikėjai už stiklinės sienos šoka ir žaidžia žaidimą su kėde. Išorėje sėdi vienišas vyras. Bet paskui veikėjai vienas po kito iškrenta iš žaidimo ir taip pat atsiduria išorėje. Galiausiai viduje lieka vienintelis laimėtojas, visa situacija ir galios santykis tarp veikėjų apsiverčia. Šiame spektaklyje, pasakojančiame apie tai, kaip mes visą laiką trokštame ko nors kito ir geresnio nei tai, ką turime, žaidimas socialinėmis struktūromis užima esminę vietą. Aštuoni šokėjai ir (arba) aktoriai, kuriuos matome scenoje, yra iš Lietuvos, tačiau jie šneka išgalvota kalba, kaip dažnai būna Jo Strømgreno spektakliuose. Visa, kas vyksta scenoje, pakylėjama į universalų lygmenį. Nors veikėjus matome grojant muzikos instrumentais, gesinant gaisrą, gaudant drugelius, šokant tango arba gelbstint vienas kitą iš nelaisvės ar mirties, iš tikrųjų tai rodo, kaip mes visą laiką trokštame ko nors naujo savo gyvenime, tuo pat metu keisdami pažiūras, vaidmenis ar galios pozicijas.

Kas kiek laiko vis pasirodo mirtis, kaip papildomas priminimas, kad galbūt žolė nėra žalesnė kitoje pusėje. Iš tikrųjų mes nežinome, kas yra kitoje pusėje.

Šokis ir teatras šiame spektaklyje kone neatsiejamai persipynę. Vis dėlto spektaklis palieka veikiau teatro įspūdį gal dėl to, kad jame ir yra daugiau teatro, be to, Jo Strømgreno choreografinė kalba gana teatriška. Atlikėjai scenoje įtikinamai perteikia Jo Strømgreno spektaklio viziją, su subtiliu komizmu, aiškia choreografinių scenų precizija ir nesuvaržytu natūralumu interpretuodami šį kiek savotišką universumą, kuris įtikina mane kaip žiūrovę.

Spektaklį sudėtinga aprašyti kaip visumą, kai vienas kitą keičia daugybė trumpučių neužbaigtų pasakojimų. Ilgainiui pasidaro sunku atskirti vieną pasakojimą nuo kito, o į spektaklio pabaigą nebelabai suseku, kas vyksta scenoje. Bet iki tol šis spektaklis - grynų gryniausia demonstracija, ką kūrybingasis ir žaismingasis Jo Strømgrenas gali išgauti iš gan paprastos idėjos.

Nuo tada, kai įkūrė savo šokio trupę, Jo Strømgrenas pastatė daugybę spektaklių, sulaukusių tarptautinio atgarsio. Bet pažiūrėjus spektaklį „Durys“, man tapo akivaizdu, kaip patobulėjo Jo Strømgreno kūryba, taip pat ir teatrinė. Jo pirmieji teatro spektakliai buvo itin uždari, paremti keistais trumpais pasakojimais, kurie rutuliojosi labai ribotuose universumuose. Šie buvo kiek per paprasti, kad būtų įdomūs. Tačiau dabar Jo Strømgrenas juda atviresniu kraštovaizdžiu, spektakliuose atsirado gerokai daugiau idėjinės erdvės, jie turi kur kas daugiau sąsajų su mūsų gyvenimais. Štai dabar pradeda darytis įdomu.

Šiuo metu, kai rašomos šios eilutės, galime tik viltis, kad nuo 2019 metų pradžios trupės „Jo Strømgren Kompani“ finansavimas nebekels rūpesčių. Paramos skyrimo klausimas vis dar neišspręstas. Gėdinga, kad tik dabar, 2018 metų antroje pusėje, pateikta konkrečių sprendimo siūlymų. Nes „Durys“ - tik vienas iš daugelio pavyzdžių, rodančių, ko vertas Jo Strømgrenas. Tai negali būti pabaiga.

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė

www.dagsavisen.no

recenzijos
  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.