Kas šiandien nepriklausomoje Lietuvoje galėtų būti aktualiau už autonomijos temą, kai viena dalis lietuvių, aktyviau besidominčių politika, nuolat piktinasi tais bendrapiliečiais, kurie iš savanaudiškų paskatų arba nesąmoningai jaučia priklausomybę nuo Kremliaus, o kita dalis keiksnoja palaižūnišką tarnystę Briuseliui (linkėjimai Rimui Tuminui)? Kiekvienas turi patikimesnių ar mažiau patikimų šaltinių ir kiekvienas bent jau emociškai jaučiasi esąs teisus. Bet visus vienija bendra priklausomybė - baimė, kad „kvailesni“ ir / ar „savanaudiškesni“ šalies gyventojai įstums valstybę į pražūtį. Tokia grėsmė, be abejo, egzistuoja. Tačiau tai, kad abi pusės, kaltinančios viena kitą parsidavimu, yra vienodai priklausomos nuo savo įtarimų ir leidžia baimei juos valdyti, kelia ironišką šypseną.
Vengrų režisierius Árpádas Schillingas į Vilnių statyti spektaklio sugrįžo, praėjus dvejiem su puse metų nuo sukrečiančios „Didžio blogio“ premjeros. Šįkart drauge su dramaturge iš Vengrijos Ildikó Gáspár jis dirbo Jaunimo teatre. Spektaklyje nagrinėjamą autonomijos temą pristatydamas spaudai, režisierius akcentavo filosofinį klausimą, ar įstengiame būti autonomiški? Teigdamas, kad tautoms, turinčioms ilgametę nelaisvės patirtį, tai gana sudėtinga užduotis, leido suprasti, jog valstybės savarankiškumas prasideda nuo kiekvieno jos piliečio gebėjimo būti laisvam. Todėl pasirinkimas šią temą atskleisti per vienos šeimos istoriją atrodo motyvuotas. Kiek žmogus, priklausantis kokiai nors struktūrai, gali būti savarankiškas ir atmesti tai, kas toje struktūroje jam nepriimtina? Amerikiečių mokslininkas Josephas Campbellas, nagrinėjantis mitus ir religijas, teigia, kad individo pirmenybės idėja yra palyginti labai jauna ir būdinga išimtinai Vakarų civilizacijai - juk ištisus tūkstantmečius visuose (taip pat ir Europos) kraštuose klestėjo samprata, kad žmogus pirmiausia yra sociumo dalis.1 Pagrindinis gyvenimo tikslas - sėkmingai atlikti savo vaidmenį, nulemtą aplinkybių, kokiomis gimei. Tai turėję užtikrinti sėkmingą pomirtinį gyvenimą, kad ir kur jis būtų - rojuje, kitame kūne ar pan. Todėl, anot mokslininko, nereikėtų stebėtis, kad kelias individo laisvės link dažnam yra itin komplikuotas.
„Autonomijos“ siužetas ir personažai spektaklio recenzijose jau aprašyti, tad iškart aptarsiu autonomijos temą, nes rasti ją, žiūrint spektaklį, nebuvo taip paprasta. Pradžioje atrodo, kad šeimos nariai priklausomi (pirmiausia finansiškai) nuo senelio Valentino (Masalskio). Vis dėlto įdomiau čia nuskamba režisieriaus mintis, kad „autonomija prasideda nuo gebėjimo pasakyti „ne“.2 Visų pirma - sau, nes ir trys Valentino sūnūs Andrius (Bialobžeskis), Lukas (Petrauskas), Aleksas (Kazanavičius), ir buvusi jo žmona Janina (Matekonytė) ne tiek bijo šeimos galvos, kiek paprasčiausiai stokoja savivertės, ryžto paimti gyvenimą į savo rankas - yra pernelyg pripratę prie esamos situacijos. Net Janinos vyrui Vidui (Petkevičiui) ir Andriaus žmonai Neringai (Varnelytei) nedingteli į galvą mintis, kad pradėję dirbti, galėtų patys imtis atsakomybės už savo šeimas. Vietoj autonomijos jie mieliau renkasi tinginystę. Galbūt tai turėtų pateisinti antrąją spektaklio dalį, kai užgniaužtas ir neišreikštas personažų ego galiausiai išsiveržia destruktyviais pavidalais. Tačiau neatrodo, kad iki to būtų tikslingai einama. Nors visų veikėjų monologai išreiškia asmenines tragedijas, dauguma jų lieka siužeto lygmenyje, bet nėra aktorių įkūnijamos. Kiek įdomesnė Dainiaus (Gavenonio), kuris yra mylimiausias Valentino darbuotojas, žmonos Dovilės (Šilkaitytės) ir mažametės Andriaus dukros Viktorijos (Kuodytės) laikysena - kertant mišką, jodvi įgyja vis daugiau galios. Dovilė, meilės ir alkoholio įstumta į neurozę, nuolat svyruoja tarp aistros vyrui ir asmeninių principų, suvokdama, kad ji nuo jo priklausoma labiau, negu jis nuo jos. Bendraudama su Dainiumi, vis puola į kraštutinumus, o vėliau, nuo vyro jau išlaisvinta, nutaria lipti visiems per galvas, kad pasiimtų tai, kas jai priklauso. Įdomu, kad abiejų vyrų (Valentino ir Dainiaus), artimų tiek vertybėmis, tiek darbo metodais, žmonos gyvena apsėstos minties, kad jų sutuoktiniai yra joms skolingi.
Viktorijos situacija visai kitokia. Būtent ji - galbūt todėl, kad beveik neturi teksto, - nuosekliausiai pasakoja savo istoriją ir įkūnija baisią pranašystę: Valentinas nemirtingas, nes ši mergaitė yra savo senelio asmenybės tęsinys. Ji jau išmokusi lieti agresiją lygiai taip, kaip tą daro jis, net savinasi jo krėslą, o Valentinas, regis, prisibijo anūkės, todėl neveja jos šalin, tyliai susitaiko su visais mergaitės keliamais nepatogumais. Viktorija yra vienintelė, kuriai Valentinas nedrįsta pasakyti ne, tarsi bijotų pats savęs. O gal žavisi savimi ir taip elgiasi iš nesąmoningos pagarbos savo atvaizdui? Paradoksalu, bet ilgainiui pasėjama abejonė, gal Viktorijos tėvas visai ne Andrius, o Dainius, vadinasi, Valentinas, ko gero, net nėra biologinis Viktorijos senelis. Tiesa, kam reikalingas šis intarpas, atkeliavęs iš muilo operos, taip ir lieka neaišku. Viktorijai visa tai nė motais - ji ateina pas suaugusiuosius, iš kurių nė vienas jai nėra svarbesnis už kitą, ir palieka juos, kada tik nori, žaidžia su svarbiausiais namie esančiais daiktais... Pati tikriausia autonomija su anarchijos atspalviais, verta Auksinio scenos kryžiaus.
Schillingo režisūra pirmiausia apeliuoja į žiūrovų mąstymą. Todėl jo spektakliams reikia ne tik stiprios dramaturgijos, bet ir aiškią poziciją užimančių personažų. Aktoriams tokia pozicija tampa išsigelbėjimu, sustiprina saitus su žeme, kurią režisierius nuolat išmuša jiems iš po kojų, reikalaudamas keisti personažo kūrimo principus ir santykį su scenos veiksmu. Iš pradžių aktoriai imasi psichologiškesnio vaidmenų kūrimo - žiūrovams leidžiama pamatyti gyvus žmones su gyvenimo nugludintais charakteriais, su nuoskaudomis ir džiaugsmais. Nubrėžiama kiekvieno raidos perspektyva. Vėliau personažai įstumiami į tokias aplinkybes, kai žmoniškumas pradeda sparčiai nykti, ryškėja groteskas, absurdas - vidinė sumaištis scenoje prasiveržia kūnišku pavidalu. Pirmoje „Autonomijos“ dalyje matome kur kas geriau mums pažįstamą gyvenimą, nes kiekvienas žmogus savo prisiimtą vaidmenį modeliuoja pagal tai, su kuo bendrauja. Antroje dalyje prasideda fantasmagorija - spiritizmo seansas, tyčiniai ir netyčiniai nužudymai, kovos dėl palikimo, šantažas... Galiausiai Neringa ant visko nusiperdžia. Ši absurdo drama daugumą aktorių verčia susidurti su sunkumais - formos piešinys tikslus, tačiau neužpildytas turiniu. Daugelis (išskyrus Masalskį, Kuodytę, Šilkaitytę, Gavenonį) vis dar bando pateisinti savo personažų elgesį, nors veiksmas pasukamas taip, kad neleidžia elgtis nei logiškai, nei paaiškinamai. Atrodo, aktoriai scenoje jaučiasi nesmagiai, nesupranta, ką daro, arba tam nepritaria. Matyt, aktoriaus profesija turi nedaug bendro su autonomija.
Schillingo gebėjimu įžvelgti aktualiausias temas, surengti žiūrovams akistatą su problema, leidžiant suvokti, kad moralus sprendimas daugeliu atvejų nėra įmanomas, kol kas neturime pagrindo abejoti. Režisierius atveria erdvę svarstymams, kokia yra paties žiūrovo moralė, ar tikrai ji leidžia atjausti kiekvieną žmogų. „Didžiame blogyje“ tokiems svarstymams nuteikia pati spektaklio dramaturgija - personažai klampinami į vis nežmoniškesnes situacijas, kol publika ima pati nebesuvokti, ar jai šių žmonių gaila, ar ji bando juos suprasti, ar jais šlykštisi. „Autonomijai“ tokio nuoseklumo pristigo - kaip minėta, daugumos personažų vidaus pokyčiai vyksta teksto lygmeniu. Teigdamas, kad kalbės apie gebėjimą išlaikyti autonomiją, režisierius nemelavo - spektaklis užgriebia daugybę aktualijų, tačiau nė vienos iš jų nuodugniai neplėtoja. Okupacija, žydų žudymas, kartų skirtumai, seksualinis priekabiavimas, tarnystė garsiems vardams - visa tai ir dar daugiau temų mirgėte mirga spektaklyje. Galima tai lyginti su kasdieniniu gyvenimu, kuriame šios apraiškos nuolat išlenda į paviršių, tačiau dauguma jas ignoruoja, tikisi, gal viskas išnyks savaime. Vis dėlto jeigu į tai nesigilinsime, niekas neišnyks. Būtent šiai idėjai išplėtoti reikalinga Simo (Lunevičiaus) ir Rugilės (Latvėnaitės) linija. Spektaklis prasideda pokalbiu apie būsimą Simo filmą - jis bandys „Jono Meko stiliumi“ fiksuoti kasdieniškas savo šeimos narių gyvenimo aplinkybes. Tai tampa spektaklio išeities tašku, nors ilgainiui filmo idėja pamirštama, o Simas su Rugile lieka paprastais stebėtojais, praradusiais tikslą ką nors aiškintis ar bandyti suprasti.
Simo ir Rugilės vaidmuo ypač svarbus vienai iš stipriausių spektaklio scenų - tai Valentino monologas, išprovokuotas anūko ir jo merginos abejonių. Simas pareiškia iš senelės Janinos sužinojęs, kad Valentino tėvas per karą žudė žydus, o sovietų okupacijos metais kažką išdavė, kad galėtų iš Sibiro grįžti į Lietuvą. Valentinas įsiunta ir, neleisdamas niekam įsiterpti, rėžia monologą apie tai, kad jo tėvas (kaip ir jis pats, žinoma) buvo didvyris, kovojęs už tai, kad jaunimas galėtų laisvai gyventi taikiais ir turtingais laikais. Jauni žmonės neturi teisės kaltinti vyresniųjų, nes negyveno tomis siaubingai sunkiomis sąlygomis. Jie patyrę tik laisvę daryti, ką nori, jie neprivalo anksti pradėti dirbti, kad turėtų ką valgyti... Jaunųjų tiesiogiai kaltinami įvairiais nusikaltimais, vyresnieji iš pradžių neigia kaltinimus, vėliau dėl jų teisinasi. Atsiranda moralinė dilema - viena vertus, Valentinas absoliučiai teisus, kad tie, kurie smerkia kitus, negali žinoti, kaip elgtųsi patys karo, okupacijos, prievartos sąlygomis, todėl jų žodžiai skamba neatsakingai ir arogantiškai - juk viskas, ką jie dabar turi, atsirado ankstesnių kartų pastangomis. Kita vertus, esminė priežastis, neleidžianti užgyti visuomenės žaizdoms, yra vengimas kalbėti apie skaudžias praeities klaidas. Jaunoji karta, žvelgdama į istoriją iš šalies ir be asmeninių nuoskaudų, drąsiai kalba apie tai, ką vyresnieji patyrė tiesiogiai ir kas iki šiol juos skaudina.
Čia norisi prisiminti neseniai kino ekranuose rodytą dokumentinį filmą „Močiute, guten tag!“ Seserys Jūratė ir Vilma Samulionytės analizuoja savo nusižudžiusios močiutės gyvenimą ir nuolat susiduria su sunkumais, nes šeimos nariai atsisako apie tai kalbėti. Jų mamos monologas artimas „Autonomijos“ Valentino kalbai - jums, jauniems, dabar labai lengva, paprasta kalbėti apie bet ką. Nepaisydami, kad mums skauda, jūs draskote skaudulius ir mus kankinate. Žinoma, Sąjūdžio laikais ar laisvoje Lietuvoje gimusiems žmonėms tikrai daug paprasčiau ir gyventi, ir atvirai kalbėti, todėl jiems dažnai sunku suprasti, o juo labiau gerbti vyresniųjų tylos įžadus. Seserys Samulionytės, ieškodamos informacijos apie nusižudžiusią močiutę, sužino, kad jos tėvas, jų prosenelis, irgi atėmė sau gyvybę, o kai buvo kuriamas filmas, nusižudė merginų tėvas. Todėl jų siekis kalbėti apie tai, kas skaudina brangius žmones, teikia viltčių, kad ištraukdamos skaudulius į paviršių jos pagaliau nutrauks giminės prakeiksmą ir taps pirmąja giminės karta, išvengusia savižudybių.
Lygiai taip pradedi tikėti, kad Simo noras sužinoti tikrąją giminės istoriją leis išsilaisvinti iš priespaudos, kuri slegia šeimos narius. Tačiau pasibaigus monologui, baigiasi ir tema, nes linija, susijusi su filmo kūrimu, ilgainiui netenka reikšmės, be to, pats Simas netampa atsvara kitiems šeimos nariams. Linkėčiau, kad ilgainiui aktorius atrastų personažo poziciją, nes per antrąją premjerą jį kaip ir Rugilę tiesiog „suvalgė“ scena - aktoriai dar neišlaisvinę nei savo energijos, nei teksto, užstrigę mažajame dėmesio rate. Apie jų susidūrimą su Masalskiu net nekalbėsime - kad ir kokia būtų sceninė dramaturgija, Valentinas visada laimi prieš jaunąją kartą, kuri energetiškai užgęsta, susidūrusi su pirmu atkirčiu. Ir kai ši smalsioji karta nugesinama, o ateities kartų simboliu tampa Valentino kopija Viktorija, susidaro įspūdis, kad pokyčių tikėtis neverta. Jaunosios kartos liberalumas, suteikiantis laisvę kiekvienam būti tuo, kuo nori, ir kritinis mąstymas, verčiantis abejoti net pačiu savimi, nedraudžia to daryti ir diktatoriams, gudriai visu tuo manipuliuojantiems.
Diktatoriai visada remiasi tais, kuriems laisvė yra pernelyg didelė našta - juk patogu, kai nereikia pačiam mąstyti ir prisiimti atsakomybės, nes kiti viską apmąsto ir sudėlioja pagal savo norus, o tau pakanka tik aklai viską vykdyti ir nekelti klausimų. Čia turbūt yra viena iš priežasčių, kodėl pastaruoju metu taip sekasi radikalams, o kartu tai lemia ir „Autonomijos“ aktualumą. Tačiau teisybės dėlei vis dėlto reikėtų pasakyti, kad temos atžvilgiu režisieriaus Schillingo interviu ir programėlės tekstai inspiracijų svarstymams suteikė daugiau negu pats spektaklis. „Didžio blogio“ kūrėjų komanda sugebėjo rezonansiniams įvykiams suteikti kūną ir kraują, parodydama, kad niekas nėra vienareikšmiška, o „Autonomija“ kol kas labiau primena pliką skeletą - akivaizdu, kurie kaulai dar sveiki (tokių likę nedaug), o kurie sulūžę, išpuvę, įskilę - nebepataisomi. Šie simbolizuoja tuos, kurie dėl nenusisekusio savo gyvenimo kaltina kitus, patys atsisakydami autonomiškai spręsti, kaip elgtis toliau.
1 Joseph Campbell. Mitai, kuriais gyvename. Vilnius: Tyto alba. 2018, p. 79-105.
2 Spektaklio programėlės tekstas.
