Spektaklyje „Fossilia“ pasitelktas įdomus istorinės žaizdos nagrinėjimo požiūris, reflektuojantis praeities likučius. Fosilijos čia – ir iškasti atsiminimai, ir tyloje užrakintų išgyvenimų pasekmės.
Šilčiausios spektaklio „Fossilia“ akimirkos – tai trumpi tėvų pokalbiai su vaikais, tačiau tai – tik pavieniai blyksniai, o vaikų pastangos užmegzti ryšį su tėvais neįtikina.
Išryškinta charakterių dinamika leido patirti klasikos universalumą. <…> Calderónas pasiūlė laimingą pabaigą, o režisierius Gediminas Rimeika ją įvertino ironiškai.
Paaiškėja, kad plepus, vizualiai nejaudinantis spektaklis „Lost Lost Lost“ pakeri net ne tekstu, o kalbėjimo veiksmu, išaugintu iki svarbiausios meninės priemonės.
Scenografas Marius Nekrošius sukūrė namą-labirintą, kuriame gali atsitikti bet kas. <…> Tada ima atrodyti, kad pagrindinis veikėjas čia yra likimus keičiantis namas.
Premjera „Arlekino milijonai“ – tai dar viena proga pasidžiaugti Lietuvos balete nusistovėjusia pusiausvyra tarp įvairių baleto paveldo pozicijų ir įdomių šiuolaikinės choreografijos spektaklių.
„Taisykla“ yra tirštas, greito tempo spektaklis, tarsi prisitaikantis prie vis trumpiau dėmesį išlaikančio paauglio žiūrovo. <...> Justi kūrybinės komandos pasitikėjimas paauglio intelektualumu.
„Kaktusų“ ironija po keliolikos metų nebeatrodo tokia aštri, nes jau senokai įsisąmoninome, kad meninės kūrybos vertinimai yra labai individualūs ir nepaklūsta iš anksto nusistatytiems kriterijams.
Paskutinį vakarą „Hamletas“ vėl atgaivino savojo laiko teatrinę kokybę ir vėl priminė, pasak profesorės Irenos Aleksaitės, „kad taip dar galima „gyventi“ scenoje“, o ištuštėjus scenai paliko to laiko ilgesį.
