Kūrėjai pasiklydo kritikos ganyklose

Aušra Kaminskaitė 2022-12-14 LRT.lt, 2022-12-08
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, režisierius Paulius Tamolė, dramaturgas Rimantas Kmita (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, režisierius Paulius Tamolė, dramaturgas Rimantas Kmita (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Statyti spektaklį pagal puikiai žinomą literatūros kūrinį visuomet gera mintis. Koks bebūtų rezultatas, žiūrovai rinksis gausiai, nes tikėsis spektaklyje patirti tokias pačias emocijas, kokias patyrė skaitydami patikusią arba tiesiog aktualią knygą. Šią teoriją patvirtino lapkričio viduryje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusi premjera „Gyvulių ūkis. XXI amžius“, į kurią bilietai ištirpo labai greitai; negana to, dar neįvykus pirmiems rodymams, žmonės jau skundėsi negalintys gauti bilietų net į sausio mėnesio spektaklius. 

Numanau, kad tokį populiarumą lėmė trys dalykai: patikima LNDT reputacija, Rimanto Kmitos kaip spektaklio dramaturgo pavardė ir, be abejo, George'o Orwello apysakos „Gyvulių ūkis“ pagrindas bei pavadinimas. Premjeros autoriai teigė, kad Orwello teksto nestato, o tik atsispiria nuo jo, tačiau reklamai žinomas kūrinys išnaudotas visu pajėgumu. Todėl ir pradėjau tekstą svarstydama apie žinomos literatūros galią parduodant bilietus.

Pastaruoju metu teko daugiau nei anksčiau svarstyti apie literatūros vaidmenį spektakliuose. Būdama scenos menų vertintoja, ilgainiui įpratau į dramaturgiją žvelgti kaip į teatro elementą, bet jokiu būdu ne esmę. Literatūra skirta skaityti, o teatre ji įdomi tiek, kiek ją pavyksta įdarbinti kuriant gyvą veiksmą. Tai galime palyginti su dainų coveriais, kuriuos kurti vertinga tik tada, kai nauja versija geresnė už pirmąją. Lygiai taip pat literatūra scenoje vertinga tiek, kiek spektaklio autoriai sugeba ją papildyti, praturtinti ir įveiklinti kuriant ryšį vieno vakaro bendruomenėje.

Literatūros inscenizacija paprastai prasideda teksto interpretacija ir režisūrinės koncepcijos suformulavimu. Pastarąją „Gyvulių ūkio. XXI amžiaus“ režisierius Paulius Tamolė atrado: spektaklyje pasakojama, kaip be režisieriaus likusių aktorių komanda stato „Gyvulių ūkį“ ir niekaip nesutaria dėl bendros išraiškos, nes patys nelabai supranta, apie ką nori kalbėti.

Orwello apysaka panaudojama dviem kryptimis: mūvėdami gyvulių kaukes aktoriai vaidina knygos ištraukas, o pati gyvulių ūkio idėja turėtų atsiskleisti metateatrinėse scenose, t. y. tose, kuriose vaidinamos repeticijos. Tad greta sąmoningai banalios ir žiūrovus kankinančios „Gyvulių ūkio“ iliustracijos, kūrėjai siūlo žvelgti ir į kūrybinį teatro procesą. O jame - visiška netvarka, kurią išspręsti gali tik tas, kurio buvo atsisakyta - savo taisykles kitiems primetantis ir atsakomybę prisiimantis vedlys. Tad repeticijose, kaip ir Orwello apysakoje, galiausiai iškyla Paršų Paršas, kurį, matyt, turėtume tapatinti su režisieriumi ar režisūrinių ambicijų turinčiu aktoriumi. Tai įvyksta palaipsniui, daugumai veikėjų net nepastebint, kaip jie ir jos pasijungia naujo vado valiai.

Anot spektaklio autorių, būtent tai yra šiandieninis gyvulių ūkis. Idėjai neprieštarauju, tik kūrinio pasirinkime matau nedidelę, bet rimtą spragą. Orwello apysakoje aprašyta visiškai universali žmonių veiklos grupėje koncepcija, kurią visais laikais galėjome, ir iki šiol galime, taikyti daugumoje bendruomenių. Ypač didesnėse bei kuriuo nors atžvilgiu mišriose. Todėl žinia, kad mūsų smėlio dėžėje taip pat vadovaujamasi gyvulių ūkio principais, nesuskamba kaip išskirtinė naujiena ir spektaklis lieka be įvykio.

Kita vertus, trumpą akimirką kūrėjai suteikia Orwellui aktualią išraišką: spektaklio pabaigoje žiūrovai gudriai pakviečiami prisijungti prie gyvulių ūkio. Nepaprastai smagu stebėti, kaip dalis žmonių mielai sutinka - vieni, matyt, iš inercijos, kiti iš solidarumo, o kažkam galbūt smagu pabūti bendrystėje su mase, nepriklausomai nuo to, ką dėl to reikia padaryti.

Tai trunka keletą sekundžių, o didesnę spektaklio dalį žiūrovai regi literatūros kūrinio ir jo adaptacijos iliustraciją, kuri nekviečia nei iš naujo apsvarstyti Orwello idėjos, nei kaip nors išskirtinai ją patirti. Keliolika pirmų spektaklio minučių gyvulių kaukes užsimaukšlinę aktoriai imituoja revoliucingą susirinkimą, kuriame Paršas aiškina apie užguitą liaudį, o jokia pozicija nepasižyminti liaudis sėdi ir klauso. Scena siaubingai išvargina, nes prasideda pernelyg aukšta nata ir remiasi į primityvius, nepaveikius sceninius sprendimus. Laimė, sulaukiame akimirkos, kai aktoriai sustoja ir patys lengvai pasišaipo iš ką tik rodytos kūrybos.

Tai suteikia viltį, kad spektaklis pakryps įdomia linkme, kaip 2013-aisiais nutiko populiariame šokio spektaklyje „Contemporary?“, kurio vienas autorių buvo ir „Gyvulių ūkio. XXI amžiaus“ režisierius Tamolė. „Contemporary?“ menininkai reflektavo tuometinę šalies šiuolaikinio šokio situaciją ir švelniai pašiepė jos absurdą, vienu metu išreikšdami ir nepasitenkinimą, ir meilę. „Gyvulių ūkyje. XXI amžiuje“ bandoma panašiai reflektuoti teatro bendruomenę: iš pradžių pristatomas neįdomaus, paviršutiniško meno pavyzdys, tuomet išreiškiamas pačių aktorių nuovargis ir nesugebėjimas paaiškinti, ką jie daro, o tada pradeda ryškėti skirtingų personažų polinkiai spręsti problemas: vieni tiesiog išeina, nes jų scenos nebebus vaidinamos, kiti bando įprasminti kūrinį siūlydami savo meninius sprendimus, dar kiti imasi iniciatyvos ir atsakomybės už galutinius sprendimus, o kažkas tiesiog bando greičiau prastumti laiką, nes skuba į daugiau pinigų nešantį projektą.

Vis dėlto spektaklyje viskas nėra taip aišku kaip žodžiais apibendrinus esmę. Kmitos dramaturgija neišvalyta nuo nereikalingų scenų; pavyzdžiui, nežinia, kam reikalingas revoliucijon kvietusio Paršo personažas - negi vien tam, kad paskui butų pademonstruota, kaip nepagarbiai žinomas aktorius palieka repeticiją žengdamas scena ir pertraukdamas joje dirbančius kolegas? Taip pat neišryškinti nei lūžiai, nei konfliktų išeities taškai. Pavyzdžiui, tai, kad aktoriai dirba be režisieriaus, paaiškėja tik spektaklio viduryje. Ar jo nėra todėl, kad aktoriai jį „suėdė“ repeticijų metu, ar iš pat pradžių planuota dirbti be režisieriaus - tai visiškai neaišku. Galima manyti, kad dramaturgijos netvarka sėkmingai iliustruoja netvarkos gyvulių ūkyje temą, tačiau tam, kad žiūrovams koncentruotai būtų perduota tam tikra informacija, būtina tvirta struktūra. Premjeros vakarą šio tvirtumo labai pavojingai stigo.

Panašu, kad šį stygių bandyta kompensuoti viską įvelkant į gyvulių ūkio koncepciją ir tikintis, kad ji savaime sukurs įdomų spektaklį. Pats konstatavimas, kad teatras veikia gyvulių ūkio principais, yra įdomus ir sveikintinas - žavu, kad šįmet LNDT išleidžia jau antrą savireflektyvų spektaklį ir sakau tai beveik be ironijos. Problema ta, kad ant gyvulių ūkio principų pagrindo stovi neišsami situacijos analizė (arba baimė atskleisti nemalonesnius jos rezultatus), neaktualūs ir pernelyg siauri konfliktai, neaiškios personažų motyvacijos ir veiklos priežastys. Vietoj to, kad būtų atskleidžiamos teatro mechanizmo bėdos, didžiausia problema čia yra pats gyvulių ūkis. Bet juk šito įrodinėti nebereikia - tai jau padarė Orwellas. Tad panašu, jog kūrėjai neatrado asmeninio santykio su „Gyvulių ūkiu“ ir bandė jį pritempti prie sau aktualių problemų, tarsi siekdami jas legitimuoti. Tai yra svarbus šio kūrinio ir „Contemporary?“ skirtumas - pastarasis buvo pats sau pakankamas, autoriai šmaikščiai ironizavo problemas ir nebandė niekam įrodyti, kaip tai objektyviai svarbu. Dar vienas skirtumas - prieš dešimtmetį apibendrinti Lietuvos šiuolaikinį šokį buvo kur kas lengviau nei šiandien apibendrinti teatrą. Teatras Lietuvoje yra nepaprastai įvairus, tad neturi aiškaus blogo meno pavyzdžio, kurį būtų galima šaržuoti kaip visiems atpažįstamą. Todėl, priešingai autorių valiai, „Gyvulių ūkyje. XXI amžiuje“ blogo teatro iliustraciją veikiau patiriame kaip nesėkmingai surežisuotas scenas nei kaip kritikuojančią pajuoką.

Regis, tam, ką norėjo pasakyti Tamolė ir jo komanda, Orwello „Gyvulių ūkis“ nėra tinkama medžiaga. Prisirišus prie gyvulių įvaizdžių ir britų autoriaus užrašytų nutikimų, spektaklyje liko neaišku, ką kritikuoja jo kūrėjai - prastą teatro stilistiką, teatralų etiką, o gal žmoniją apskritai? Galiausiai neaišku nei ko patys kūrėjai nori iš teatro, nei kaip su spektaklio situacija susiję vargšai gyvuliai, kurių kaukės čia viso labo maskuoja apgailėtinų personažų kompaniją, o ne siūlo talpias alegorijas.

-----

Aušros Kaminskaitės recenziją galite išgirsti LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“

LRT.lt

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.