Apie Gintaro Varno vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos IV kurso studentus turbūt būtų galima kokį „teatrinį romaną“ jau parašyti. Nepašykštėjo profesinis likimas jaunuoliams išbandymų: nuo euforijos ir vyresniųjų kolegų sveikinimų pirmame kurse (studentai rinkti specialiai Kauno valstybiniam dramos teatrui) iki pažeminimo pasikeitus teatro vadovybei, esą studentų vaidinimai šiame teatre „per brangiai kainuoja“... Tuo tarpu šis kursas nuo pirmųjų metų daug dirba, su juo reguliariai supažindinama teatrinė bendruomenė. Kurso vadovo nuostata – studentams reikia kuo daugiau teatrinės praktikos. Prisiminkime: kursas jau vaidino spektaklius „Tiesos paukštė“ (pagal Aistės Ptakauskaitės pjesę), „Žvaigždžių kruša“ (scenarijaus autoriai – Gabrielė Labanauskaitė ir G. Varnas), „Medėjos vaikai“ (pagal Suzzane Osten ir Pero Lysanderio pjesę; rež. Antanas Gluskinas; spektaklio intonacija leidžia manyti, kad nemažai prisidėjęs bus ir G. Varnas), kai kurie studentai vaidina ir kituose G. Varno dramos bei lėlių spektakliuose (tarkim, Claudio Monteverdi madrigalinių operų projekte). Per šio kurso vaidybos egzaminus sunku rasti vietą sausakimšose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijose. Nenuostabu – domina ne tik stiprėjantys profesijos požiūriu studentai (su jais kaip vaidybos pedagogė dirba Viktorija Kuodytė, scenos kalbą dėsto Neringa Bulotaitė), bet G. Varno asmenybė, jo aštrus, nepatogus, ironiškas ir kartu skausmingas požiūris į žmogų ir visuomenę.
Nauja kurso premjera – „Dekalogas“ (VšĮ „Utopia“). Teko regėti spektaklio eskizą per vaidybos egzaminą šių metų pavasarį. Premjera nuo egzamino skyrėsi atsiradusia scenos poezija. Scenografė Marta Vosyliūtė iškabino ne tiesmukai kokius nors skalbinius, o jų kontūrus nupiešė ant audinių; taip išvengta buitiškumo, sukurtas teatrinis sąlygiškumas ir distancija, scenos erdvė suskaidyta į kelias dalis. Giedrius Puskunigis sukūrė ir parinko muziką, kuri veikia emocionaliai ir tarsi sukuria atsiribojimo efektą nuo veikėjų gyvenimo dramų. Viena mergina pasitraukė iš studijų, tad įvyko vaidmenų rokiruotė kai kuriuose etiuduose.
„Dekalogas“ – kelių veikėjų istorijų pynė, kurią vienija, poetiškai tariant, skausminga prarasto Dievo tema. Spektaklis įdomus tuo, jog, viena vertus, čia ryškūs edukaciniai tikslai (vienas artistas kuria kelis skirtingus vaidmenis; esama scenų, kai reikia ne tik pačiam reikštis, bet ir subtiliai jausti scenos visumą, kitus šalia vaidinančius kolegas), antra vertus, spektaklis – natūrali temų, vienaip ar kitaip rutuliotų ankstesniuose režisieriaus spektakliuose, tąsa. Gaila, nemačiau, kaip 1986 m. jis režisavo su jaunais teatro mėgėjais W. Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“. Tačiau, spėju, dabar režisierius ironiškesnis. Teatro tema „Dekaloge“ autoironiškai juokiamasi nemažai: „avangardistas“ Režisierius (Dovydas Stončius) baigia iš proto išvaryti savo „fizinio teatro“ ieškojimais aktorius Robertą (Marius Repšys) ir Andrių (Ainis Storpirštis). Šie dialogą iš „Romeo ir Džuljetos“ turi perkelti į kitą „dimensiją“, įmantriai „plastikuodami“, šokdami breiką ir vaikščiodami ant rankų... Andrius gelbstisi atsainoku požiūriu į situaciją, tuo tarpu Roberto, kurį Režisierius uja, nevengdamas žeminimo, kantrybė neišlaiko... Režisieriui sunku įtikti, o dar ta „chronė“ teatro sargė Vida (Elzė Gudavičiūtė), svirduliuojanti ant kablukų, jo kūrybines vizijas blaško niekingomis replikomis dėl nuorūkų, vėlyvo repeticijų laiko... (Juokas juokais, valytojos ir budėtojos įvairiose kultūros įstaigose, bumbėdamos dėl „darbo drausmės“, išties mėgsta imti valdžią...)
Kita W. Shakespeare’o komiška „perversija“ įvyksta, kai manekenė Svetlana (Eglė Špokaitė), spektakliui baigiantis, su rusų kalbos akcentu sako Džuljetos monologą – leipstam juokais nuo manekenės susireikšminimo, jos pretenzijos „į iškilų žodžio meną“. Juolab spektaklio pradžioje ji, Žurnalistės (Emilija Latėnaitė) kamantinėjama „apie požiūrį į mirtį ir senatvę“, grubiai atrėžia: „Ne jūsų kompetencija!“ – ir priduria: „Mano kūnas – mano Dievas.“
„Dievas“, kaip ir „meilė“, tiksliau, jo nebuvimas, minimas (arba turimas potekstėje) visuose epizoduose. Pedagoginio universiteto studentė Vilija (E. Gudavičiūtė) įsivelia į vaidmeninį „meilės kompensacijos“ žaidimą su globos namų ligota auklėtine (E. Latėnaitė): ši prašo studentės paskaityti įsivaizduojamą laišką „iš tėvelio“. Etiudas įdomiai plėtojamas: studentė iš pradžių suviliojama žaisti „paštininkę“, „kaimynę“, vėliau ir „mamą“, bet pajutusi, jog mergaitė pradeda emociškai šantažuoti („būk mano mamyyytė“), apgaulės būdu („girdi, ką mamytė sako – eik tą ir aną daryt!“) strimgalviais sprunka iš globos namų...
Mamos meilė sūnui gali įgauti šiurpų pavidalą. Teatro sargė Vida (E. Gudavičiūtė) kaip erkė siurbiasi prie sūnaus (Vainius Sodeika). Tariamas mamos rūpinimasis vaiko mokyklos reikalais išauga į inkštimą: „Pasakyk, kad myliiii!“...
Meile galima spekuliuoti, galima ją imituoti. Tuo įtikina etiudas, kai tariamai išsigydęs nuo narkomanijos Rytis (Vidas Bareikis) ateina pas Motiną (E. Latėnaitė) prašyti pinigų skoloms padengti. Nors Motina žino sūnaus bėdas, jo polinkį vogti, tačiau ją „ištirpdo“ sūnaus „žinia“, esą ši turinti vaikaitį! Rytis net jo nuotrauką įteikia. Moteris tuoj būtų vaikaičio reikmėms tūkstantį paklojusi, tačiau pasiūlo sandėrį: atneši parodyti vaiką – bus ir pinigai. Rytis pratrūksta gailiu pykčiu...
O po konteinerius besiknaisiojančio Dėdžiaus (V. Bareikis) „meilė“ silpnaprotei mergaitei Zylei (E. Gudavičiūtė)? Tai vienas emocionaliausių etiudų antroje spektaklio dalyje. Dėdžius pavaišina Zylę bandele, ir, jos paprašytas, seka pasaką „apie kapitoną“, tuo pačiu tvirkina mergaitę, nusmaukęs josios kelnes... „Dėdžiau, nereikia!“ Mergaitę išgelbėja pro šalį slinkęs kitas bomžas, kuris suspardo Dėdžių iki mirties...
Paraleliai plėtojamos dviejų jaunų šeimų „meilės mirties“ istorijos. Jauna Aktorė (E. Latėnaitė) pasigenda Ryčio (V. Bareikis) dėmesio, ją vilioja naujas Džuljetos vaidmuo teatre. (Kitame epizode Režisierius, sužinojęs, kad Aktorė laukiasi, tik gerokai pasišaipo iš jos lengvatikiškumo...) Rytis mėgina rašyti, tačiau nesulaukia vidinės paramos iš žmonos. Plyšys tarp jų nuolat gilėja... Monikos ir Modesto šeimoje (E. Špokaitė ir A. Storpirštis) – pinigų stygius, fantazijos apie didelius pinigus teiksiančius darbus. O susikalbėjimo, tarpusavio supratimo, užuojautos vienas kitam ir nėra. Viena gražiausių scenų, vizualiai išreiškiančių dviejų žmonių vienatvę dviese: jis bėga didelius ratus prieš laikrodžio rodyklę, ji – kaip trapi skulptūrėlė sukasi apie savo ašį...
Beje, pinigų stygiaus motyvas perskrodžia daugumą etiudų. Kaip ir vaizduotės žaidimų teatro motyvas: bedarbė Monika (E. Špokaitė) fantazuoja apie prabangius pietus ir „normalų gyvenimą dabar“ – Varšuvoje, Berlyne, Madride; mergaitė iš globos namų (E. Latėnaitė) – apie Naujojon Zelandijon išvykusį tėvą; po rimto gąsdinimo nušauti žaisliniu revolveriu žmoną, Rytis (V. Bareikis) jai seka pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“ ir piešia rožinio gyvenimo kontūrus...
G. Varnas nebūtų savimi, jei tokiai niūriai medžiagai be pradžioje minėtos ironijos nesuteiktų truputėlio lengvos mistikos ir poezijos. Turiu galvoje bomžiukų „Ryžo“ (M. Repšys) ir Zylės (E. Gudavičiūtė) scenas apleisto namo palėpėje. Jos vyksta scenos gilumoje, atskirtos nuo gyvenimo šiapus. Tiedu veikėjai užsiima beprotišku dalyku – mėgina saldainiais į paruoštus „spąstelius“ įvilioti... angelus. Žiūrėdamas iš salės gilumos (šviesų operatorius – Simas Sirutavičius) ne iš karto gali atspėti, kokį ten „teatrą“ valkatėlės rengia: iš pradžių maniau – bus koks lėlių spektakliukas, paskui vaidenosi kartuvės... Matyt, režisierius čia pasitelkė savo ornitologinę patirtį. Šiaip ar taip, angelai, žinoma, neatskrido, tuo labai nuliūdindami vargšę Zylę...
„Dekalogas“ baigiamas tarsi šmaikštaujant – viskas tik teatras, ne daugiau. Teatro sargė Vida, neapsikentusi Svetlanos skaitomos „poezijos“ ir šiaip teatro netvarkos, ima visus vyti lauk: scenos pakraštyje gulėjusį „numirėlį“ artistą, publiką...
Pamąsčius apie dramos teatro sezoną, bene įdomiausi jaunųjų spektakliai (turiu galvoje ir „Atviro rato“ vaidinimus) sukuriami dirbant studijiniu principu – neskubant, ieškant, gilinantis, nesitikint greitos komercinės sėkmės, remiantis savo patirtimi ir skvarbiai žvelgiant į gyvenimą šalia mūsų.
