Paskutinį vakarą „Hamletas“ vėl atgaivino savojo laiko teatrinę kokybę ir vėl priminė, pasak profesorės Irenos Aleksaitės, „kad taip dar galima „gyventi“ scenoje“, o ištuštėjus scenai paliko to laiko ilgesį.
Hamletas neatrodo jaunesnis už jo tėvą vaidinantį aktorių. Atrodo, kad veiksme dalyvauja tos pačios kartos atstovai. Dabar tikiu, kad tai ne aktorių ar grimuotojų kaltė.
Lapkričio 14-27 d. Maskvoje vykęs festivalis „Naujasis Europos teatras” (NET) šįmet pakvietė daug garsių vardų. Festivalį atidarė Oskaro Koršunovo spektaklis „Hamletas”. Siūlome keletą Maskvos teatro kritikų recenzijų.
Režisierius pirmą kartą savo kūrybiniame kelyje pateikia ne tiek meniškai laisvą Shakespeare´o interpretaciją, kiek dar vieną galimybę analitiškai pažvelgti į teatro prigimtį.
Režisierius nusprendė peržengti ribą – įbrido į smulkių interpretacijų tankmę, užpildamas žiūrovus ženklų, aiškinimų, palyginimų, sutelktų be atodairos, vos telpančių vieno spektaklio rėmuose, lavina.
Be visų „Hamleto” privalumų ir ypatumų reikšminga tai, kad spektaklis suteikė galimybę ryškioms mūsų teatro asmenybėms įtvirtinti savo kūrybinę brandą.
Oskaro Koršunovo spektaklyje derinamos dvi Shakespeare’o „Hamleto“ perskaitymo galimybės: viena iš jų paremta konkrečia žmogaus patirtimi, kita – teatro meno prigimtimi.
„Būti ar nebūti?” – atsakymo į šį klausimą šiandien ieško ir režisierius Oskaras Koršunovas, pasitelkęs būrį vienminčių aktorių.
Supiesi savo sąžinės sūpuoklėse. Kaltės atleidžiamos tik tada, kai pajėgi atleisti sau pats.
