Kurti spektaklį be literatūrinio pagrindo - tarsi bandyti perbristi pelkę: įklimpsi arba ne. Regis, Adomas Juška nujautė, kur saugu dėti žingsnius.
Jau režisierius Juozas Miltinis yra minėjęs, kad sukurti sceninį darbą galima remiantis bet kuo. Tikrai galima, tačiau pastatyti valandos su puse įtraukiantį spektaklį be jokio literatūrinio pagrindo - atrodo kiek sudėtingiau. Spektaklis pagal Sarah Kane pjesę, Virginios Woolf romaną, nežinomo autoriaus dienoraštį, istorinės asmenybės atsiminimus, telefonų knygą ar vaistų vartojimo instrukciją - šios įvairios darbo kūrimui naudojamos medžiagos suteikia atspirties tašką menininkui. Vienaip ar kitaip, literatūrine medžiaga besiremiantis spektaklis suponuoja tam tikrą kryptį, nuotaiką ir, tikėtina, ištiesia pagalbos ranką kūrėjui. Adomas Juška statydamas „Guašą“ tokios prabangos neturėjo, tačiau ją patyrė žiūrovas. Tikrą vaizduotės žaidimą įvaizdžiais!
Valstybinio jaunimo teatro Didžiosios salės scena virto mokyklos klase, kurioje veikė Andriaus Bialobžeskio, Alekso Kazanavičiaus, Aušros Pukelytės, Jovitos Jankelaitytės, Martyno Berulio, Augustės Šimulynaitės ir Simono Storpirščio kuriami personažai be vardų. Nė vienam aktoriui veiksmo metu nebuvo priskirta konkreti ir nekintanti rolė. Šis sprendimas padėjo plėtoti spektaklio intrigą, juk ir kasdienybėje mokytojas nėra tik mokantis, jis ir įsimylėjėlis, mokinys, kūrėjas, karys, dievas, beždžionė... Tokia atrodė ir spektaklio siužetinė linija, kuriama iš atskirų scenų ir konstruojama iš istorijų.
Adomas Juška sukūrė sąlygas sceniniu veiksmu komunikuoti su žiūrovais: nors stebėtojas nebuvo tiesiogiai įtrauktas į veiksmą, jis dalyvavo kūrybiniame spektaklio procese, kurį skatino režisieriaus pasirinkimas atsisakyti literatūrinės medžiagos. Kūrybinė komanda žiūrovui suteikė tik gaires: guašas, kaip sąvoka, tapo nuoroda į materiją, skatinančią eksperimentus ant balto lapo, o mokyklinio gyvenimo motyvai kiekvienam siūlė ryškius vaizdinius, padiktuotus savo pačių patirties. Šios sąlygos leido kontempliuoti spektaklio mizanscenas remiantis asmeniniais prioritetais, suteikė galimybę būti atviram prieš save patį. Šiuo aspektu spektaklis tapo pokalbiu su savimi, paliko vietos triukšmingoms mintims ir įvairioms turinio vartojimo galimybėms.
Nors „Guašas“ skatino dialogą su savimi ir individualų siužeto iššifravimą, remiantis autentišku santykiu su pasauliu, tačiau tai dar neužtikrino darbo kokybės. Spektakliui ją suteikė paveiki atmosfera ir vizualumas, pasakojimas be žodžių, žiūrovų juokas bei salės ir scenos santykių „auginimas“.
Ant scenos sutilpo tiek aktoriai, tiek žiūrovai. Sutilpo jie tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Žiūrovų kėdės iš dviejų pusių apsupo aktorius, o šie įtraukė į žaidimą be taisyklių. Pasyvūs ir aktyvūs kūrėjai (vieni veikia, kiti stebi) tapo vientisa, asociacijas kuriančia komanda. Taip sukonstruota spektaklio erdvė kūrė jaukumą, o šis pastūmėjo vystytis nevaržomam minčių srautui. Vis keičiamas apšvietimas (šviesų dailininkas Simas Sirutavičius) stebėtoją skatino apsilankyti skirtingose vietose: matematikos klasėje, sporto salėje, parko alėjoje, džiunglėse, karo lauke... Virš scenos, ant metalinės konstrukcijos pritvirtintos vamzdinės lempos (panašias galime pamatyti ir mokykloje) buvo vis pakeliamos ir nuleidžiamos - jos ne tik keitė apšvietimą, bet ir transformavo erdvę. Štai ji išsiplečia iki neaprėpiamų horizontų, štai ir vėl visu svoriu užgula personažus. Scenografijai naudojamų elementų - kėdžių, kartoninių plokščių - vietos kaita (scenografė, kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė) ir muzikos ritmo bei nuotaikos variacijos (kompozitorė Ieva Parnarauskaitė) skatino scenoje besikuriančiose nuorodose į vietoves aktorius pasakoti vis naujas istorijas.
Nors galimybė kiekvienam žiūrovui susikurti savitą siužetą spartino salės ir scenos ryšio mezgimąsi, tačiau „Guaše“ šis santykis stiprėjo ir dėl spektaklio atvirumo, kuris skverbėsi į kolektyvinės pasąmonės klodus. Ant scenoje išrikiuotų mokyklinių kėdžių užsilipo du aktoriai, - vaikinas ir mergina, - bei pradėjo šokti valsą, palaipsniui žingsnius perkeldami ant šalimais esančių kėdžių. Į šį veiksmą įsiterpė dvi figūros, kurios šokėjams nurodė, kur toliau statyti kojas. Klasė žaidė kartuvių žaidimą, tačiau neatspėjo vedėjo pasirinkto žodžio. Kilo klausimas - kas čia bus pakartas: kreida ant lentos nupieštas žmogeliukas, spėjantysis ar uždavęs mįslę? Išvardijus tik vyriškosios giminės vardus ir pavardes (šis metodas paprastai padeda mokytojui fiksuoti lankomumą), nė vienas mokinys nepratarė „esu“, tik maršo žingsniu nuskubėjo vilktis karinės uniformos. Fotosesijoms naudojamas apvalus, geltonas šviesos reflektorius, nukreiptas į žiūrovus, kiekvienam mirktelėjo atspindžiu ir nugrimzdo po scena. Šie vaizdiniai „sujungia“ stebinčiųjų neuronus ir suprojektuoja bendrinius įvaizdžius, kaip antai saulėlydis, žaidimai, šaukimas į karą. Tačiau kiekvieno asmeninė patirtis juos papildo individualiu jausmingumu. Taip spektaklis stimuliuoja interpretuotojo sąmonę ir verčia jį aktyviu stebėtoju, kuriančiu vaizdinių sąryšius ir jų prasmių tinklus.
Subtilus spektaklio kūrėjų humoras ir ironijos prieskoniai taikė tiesiai į paširdžius: žiūrovai juokėsi, kai personažai-mokytojai „numojo ranka“ į dėstomus dalykus, kai pamiršo tai, ko tikriausiai mokė jau dvidešimt metų; publika juokėsi, kai mokytojai virto beždžionėmis ir vėl atvirto žmonėmis. Juokėsi, ir kai ant vienišo vyro pradėjo lyti (tikrai šmaikštus būdas lietų sukurti augalų purkštuku). Stebėtojo juokas spektaklyje atspindėjo žmogaus santykį su pasauliu, kuris bet kada gali ir turi kisti. Absurdiškos situacijos skatino apsvarstyti juoko priežastį ir rezultatą: kodėl, žiūrove, regint šią sceną tau kyla šypsena?
Šio mėnesio pradžioje turėjau galimybę sudalyvauti tarptautiniame teatro festivalyje „Homo Novus“ Rygoje. Argentinos ir Latvijos kūrėjai spektaklyje „The Last Night of the Deer“ bandė megzti asmeninį santykį su žiūrovu dalindami susirinkusiesiems karštą kavą, alkoholinius gėrimus, kviesdami į sceną bei keisdami veiksmo erdves. Nepavyko. Šabloninė, gailestį ir juoką bandanti sukelti istorija, ne vietoje ir ne laiku naudojant mikrofoną, nesukūrė scenos ir salės santykių, pastangos atrasti ryšį buvo bevaisės. Spektaklyje „Guašas“ ryšys kūrėsi žiūrovo neįtraukiant į veiksmą tiesiogiai. Taigi, nuo ko priklauso šis vienas esminių scenos meno tikslų - grįžtamojo ryšio kūrimas, stebėtojų ir veikiančiųjų sąveika, bendrumo pojūtis?
Adomas Juška žiūrovus palydėjo iki klampios pelkės, padėjo ją saugiai perbristi, tačiau apie ką svarstome atsigręžę atgal?
Susipažinę su pelkės struktūra suvokiame, kad ji teikia neįkainojamą naudą žmogui bei gamtai: valo orą, joje auga reti augalai, prieglobstį atranda daugelis gyvūnų rūšių. Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto rezervatai, Nemuno deltos regioninis parkas yra saugomi dėl unikalios biosferos. Taip pat ir „Guašas“, gąsdinęs nežinomybe, atsiskleidė kaip unikalus darinys. Adomo Juškos spektaklis priminė keistą eksperimentinę erdvę, išsivadavusią iš literatūriškumo, apibrėžtų žmonių tarpusavio ir galios santykių, socialinių vaidmenų ar išankstinių nuostatų. „Guašas“ kėlė iššūkius interpretaciniams gebėjimams - juk spektaklio temos neapibrėžtumas žiūrovui leido kurti savas formas, nepadiktuotas būtinybės atsižvelgti į konkrečią spektaklio kūrimui naudojamą medžiagą. Galbūt kaip tik tai ir buvo priemonė taip reikalingam tarpusavio ryšiui kurti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
