Į sėkmingo Niujorko teisininko biurą ateina žmogus be praeities ir, kaip vėliau pamatysime, be ateities. Tylus, pareigingas, savo santūrumu nepritampantis prie kitų manieringų darbuotojų. Uždaras raštinės pasaulėlis, gyvenantis pagal nerašytas taisykles, pradeda griūti nuo pirmo naujo darbuotojo akibrokšto - jis nepaklūsta darbdavio reikalavimui ir „bevelija netikrinti rankraščio“. Dėl šito vis pasikartojančio ateivio „bevelijimo“ pamažu keičiasi ne tik raštinės, bet ir pačio „sėkmės džentelmeno“ - Teisininko gyvenimas.
Apie šį keistą raštininką Bartlbį (Artūras Sužiedėlis) pasakoja naujausias to paties pavadinimo Rolando Kazlo spektaklis Jaunimo teatre. Spektaklio istorijos pamatu režisierius pasirenko Hermano Melville´io, labiausiai išgarsėjusio romanu „Mobis Dikas“, apysaką „Raštininkas Bartlbis“. Siužetą galima interpretuoti ir kaip Melville´io biografijos atspindį, kur Bartlbis traktuojamas kaip rašytojo alter ego.
Didžiausias dėmesys spektaklyje sutelkiamas į Teisininką. Šį personažą vaidina pats Kazlas. Būtent čia ir prasideda pirmosios spektaklio problemos. Režisierius pernelyg susikoncentravo į savo personažą ir pametė spektaklio tempą. Nežadu teigti, kad tai blogas vaidmuo, kaip tik - vienas įdomiausių spektaklyje, tačiau nukentėjo kitas svarbus komponentas - režisūra.
Kadangi tai apysakos incenizacija, peršasi išvada, kad ji nelabai pritaikyta teatrui, trūksta svarbių dramai komponentų, taškų, stumiančių veiksmą į priekį. Charakteriai nėra ryškūs, atsiranda nemažai nepateisintų veiksmų. Daugelis veikėjų yra veikiau simboliai nei gyvi žmonės, atstovaujantys žmogaus ydoms. Pats Teisininkas, materialaus pasaulio gyventojas, nuolat kiša pinigų Bartlbiui, tikėdamasis, kad jie viską išspręs, tačiau vis atsimuša į nematomą siena, kuria nuo viso pasaulio atsitvėręs šis apatijos apimtas žmogus.
Atrodo, kad režisierius pats sau dar iki galo neišsiaiškino šios apysakos prasmės, tad spektaklyje ir nesudėlioti aiškesni akcentai. Žiūrint spektaklį kirba mintis - nėra blogai, bet ir neįdomu. Istorija nutolusi nuo šiandienos ir visų žiūrovų, ji plevena kažkur kaip kartkartėmis pasigirstanti garlaivio sirena. Bet ir ši sirena yra veikiau atkeliavusi iš autoriaus biografijos ar ankstesnio romano „Mobis Dikas“.
Daug dėmesio sutelkiant į Teisininko vaidmenį, kuris netgi užgožia Bartlbio liniją, spektaklis tampa Teisininko reinkarnacijos istorija, bet nesuteikia bent kiek apčiuopemesnės Bartlbio traktuotės. Nelabai susisieja tarsi viską išaiškinti turėjęs Teisininko monologas apie neatsiimtų laiškų skyriuje dirbusį Bartlbį. Apskritai, šį „Raštininką Bartlbį“ labiau įsivaizduoju kaip monospektaklį, nes šalia tokio aktoriaus kaip Kazlas, šįkart užimantį didžiąją dalį sceninio laiko, o dar ir kuriančio pagrindinį vaidmenį, sužibėti sunkoka.
Tą Teisininko reinkarnaciją aiškiai atspindi ir scenografija (Neringa Keršulytė). Iš pradžių scena gausiai apstatyta raštinės atributais - iš abiejų pusių pilnos dokumentų lentynos, Kalakuto (Arūnas Storpirštis), Žnypliaus (Lukas Petrauskas) ir Bartlbio darbo stalai, ant pakylos - Teisininko darbo vieta. Antroje dalyje, persikraustydamas į kitą vietą, visą seną savo gyvenimą jis palieka anoje raštinėje,- scena išvalyta nuo daiktų, tad nenuostabu, kad Teisininkas niekad nesijautė toks vienišas, kaip būdamas su Bartlbiu.
Režisierius gana vienpusiškai charakterizuoja kitus raštininkus - Kalakutą bei Žnyplių. Jų vardai, Teisininko nuasmeninimas tarsi rodo į kažkokią gilesnę autoriaus perteikiamą prasmę, tačiau spektaklis iki jos neprisikasa. Visi šie personažai vienplaniai, su jais visapusiškai supažindinama jau per pirmąją ilgą pantomimos sceną, kuria režisierius tikrai sėkmingai perteikė XIX a. raštinės darbo atmosferą ir monotoniją.
Be Kazlo spektaklyje dar išskirčiau tris aktorius - tai Artūras Sužiedėlis, Nerijus Gadliauskas (Konsteblis) bei Jonė Dambrauskaitė (Imbierinis meduolis). Režisierius labai tiksliai pasirenka Bartlbio vaidmens atlikėją - jo išvaizda, sulinkusius pečius dengiantis senas švarkas, gunktelėjusi laikysena išskiria jį iš kitų personažų. Šis Bartlbis egzistuoja už spektaklio ribų, su juo, gerąja prasme, susitapatina ir pats aktorius, kuris yra abejingas viskam, kas vyksta scenoje, išskyrus savo kuriamą personažą.
 |
| Teisininkas - Rolandas Kazlas ir Bartlbis - Artūras Sužiedėlis. Jaunimo teatro nuotraukos |
Dambrauskaitė savo veikėją kuria remdamasi XIX a. nepilnamečio Niujorko laikraščių pardavėjo tipu. Imbierinis meduolis apsukrus, įžūlokas, žodžio kišenėje neieškantis vaikiščias. Tik pabaigoje pamatome, kad jame slypi suaugusiųjų pasaulio ydų nesugadintas vaikas, tai jis aprauda Bartlbį, tai jam skaudžiausia su juo atsisveikinti, nors ir pats pasiūlė jį palikti, bet tik kaip vaikišką pokštą.
Labiausiai nustebinęs spektaklio aktorius - Gadliauskas. Jo keliuose epizoduose pasirodantis Konsteblis, sulipdytas iš stileiviškumo ir pamaiviškumo, į spektaklį įneša žaismingumo ir lengvumo. Jis atrodo veikiau kaip parado dalyvis negu kaip teisėsaugos pareigūnas. Šiam aktoriui būdingas statiškumas, savotiškas neišraiškingumas, o jo suvaidintas Konsteblis nustebina bežode išraiška ir plastika.
Andriaus Bialobžeskio kuriamas Virėjas antroje dalyje maloniai išblaško beveik migdančią spektaklio atmosferą, nors kuria vaidmenį naudodamasis kituose spektakliuose erzinančia pompastika ir patetika, tačiau šįkart ji tinka, bet irgi tik kelioms minutėms, nes užsitęsęs aktoriaus monologas greit pradeda pabosti.
Gerai, kad režisierius sugalvojo šiokių tokių režisūrinių sprendimų, o nesuteikė visiškos laisvės aktoriams, tačiau pantomimos scenos ganėtinai ištęstos ir kažin kiek nereikalingos, jose trūko dinamikos, galbūt būtų galima pasistengti pridėti daugiau komiškų elementų, nes gana rimtai perskaityta ši į lengvą absurdą linkstanti istorija ilgainiui darosi nuobodi. Nors ir matoma Kazlo intencija papasakoti graudžiai juokingą istoriją, tačiau spektaklis vis dar ieško savo žanro, jam trūksta ryškesnių kontrastų, aiškesnio akcento, kuris parodytų, kodėl visi nusileidžia Bartlbiui. O ir daug, net pernelyg deklaratyviai pasakanti pantomima dažnai pasirodo reikalingesnė scenografijai pakeisti nei pačiam spektakliui. Taip pat erzina pernelyg didelis dėmesys muzikai, kuri kartais ne papildo, o gožia veiksmą scenoje.
Manau, kad tai, apie ką buvo kalbama dvi su puse valandos, būtų galima sutalpinti ir į vienos dalies spektaklį ir jis tikrai nedaug ką prarastų,- priešingai, atsirastų dinamika, aktyvesnis tempas, istorija taptų įdomesnė. Gana sudėtinga tiek ilgai išsėdėti tiesiog klausantis vien aktorių lūpomis pasakojamos istorijos, tuomet pasigendi ryškesnės režisūros, tačiau ši problema aktuali daugeliui režisuojančių aktorių.
Režisierius pateikia įdomių sprendimų, kabinasi už detalių, tačiau praplaukia jas paviršiumi, o nuolatinis jų kartojimas veda į monotoniją ir nuobodulį. Visgi spektaklis pulsuoja kažkokia nepaaiškinama pagarba teatrui, literatūrai ir aktorių darbui scenoje, - o pirmiausia tai ir neleidžia smerkti šio darbo.
