Klaipėda - keista vieta. Čia liūdėti - išdidu. Vienas didžiausių šalies miestų visuomet atrodo kiek ištuštėjęs, apleistas, pilkokas, lėtas, lyg užstrigęs savo paties susikurtame vakuume ir vis melancholiškas. O gal jis visai nėra toks, gal tik ta jūra šalimais viską sumenkina... Poetas sako, kad ji dar ir nugludina (ak, kaip ir poezija), - prieš išmesdama į krantą daiktus, pasiima iš jų viską ir atiduoda tik esmę. Šalimais šios Gintaro Grajausko minties randu ir savotišką Klaipėdos menininkų esenciją: „Kai kurios išskirtinės vietovės, pavyzdžiui, pajūrio miestai, atsiveria dangui nelyginant lūpos ar žaizda“, - kadaise rašė Albert'as Camus. [1]
Apie savąją būtį egzistencialistų, filosofų sakiniais, kupinais Salvadoro Dali vertų įvaizdžių ir absurdo romantikos kalbantys kūrėjai - Klaipėdos bohemos ar „Bohemos“ grynuoliai. Ir ginkdie, nesakau, kad daug žinau apie šį pajūrio miestą, visus jo žmones ir vietas. Tai - įspūdžiai iš kelionių į ir klajonių po uostamiestį, visuomet tokį malonų ir, atrodytų, artimą, bet iki galo ir ne visai suprantamą. Panašiai, kaip ir jo menininkų kūryba. Tik šį kartą tai negalioja naujausiai Grajausko pjesei „Pašaliniams draudžiama“.
Kad ir kaip tai būtų nemandagu, bet po premjeros Klaipėdos dramos teatre ryški išliko vienintelė mintis, jog poetas paseno. Stebėdama Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį, negalėjau neprisiminti naujausio Alejandro Jodorowskio filmo „Nesibaigianti poezija“. Ir tai tikriausiai neturi nieko bendra su pačiu režisieriumi. Tiesa, spalvingas čiliečio pasakojimas mažai ką bendro turi ir su lietuvio dramaturgo pasakojimu, paryškintu autobiografiniais motyvais. Pirmasis visą gyvenimą liko beviltiškai poeziją įsimylėjęs ir aplinkybių nepaisantis žavus, sentimentalus keistuolis menininkas, antrasis tapo nusivylusiu ir burbančiu poeta, sentimentus iškeitusiu į panieką. Ir vis dėlto tai dvi autobiografijos, kuriose susitinka jauno ir vyresnio herojaus prototipai. Tik ar dar ne per anksti Grajauskui „laiminti“ savo jaunystę ir taip akivaizdžiai „pasirašyti“ paminklą?
Pasak kūrėjų, spektaklio veiksmas prasideda 1993-aisiais ir keliauja beveik iki šiandienos. Ką tik premijuotas jaunas Poetas (aktorius Jonas Baranauskas) su draugais nevaržomai laisto savo laimę (vietoje ir laiku akį patraukia Liudo Vyšniausko plastika ir žonglieriaus gabumai), kol kitą dieną (?) pabunda nepažįstamo Bitininko (Darius Meškauskas) valdose. Bitininkas - eksPoetas - Ateities šmėkla, - daug vardų ir koncepcijų tinka šiam mistiniam personažui ir ne tokiam mistiškam dūmų aparatu nešinam Meškauskui. Čia jis lyg bando jaunam poetui įkrėsti proto, o kartais, atrodytų, praeina pro šalį, numesdamas skambią, japonų išminčiaus vertą frazę.
Taip ir nesusigaudęs Poetas leidžiasi į pagiriotą kelionę po naująjį pasaulį, kuriame vietos poezijai ir ją rašantiems nėra. Čia jis, atrodytų, paskutinis pasaulio rašytojas, yra priverstas gyventi su bukais kapitalizmo vergais, nevertinančiais meno ar jo nesuprantančiais. Grįžtant prie Grajausko eseistikos, jo Poetas atsiduria paplūdimyje, „kur liūdnaakis Rambo pirmu smūgiu nokautuoja liūdnaakį Rimbaud“[2]. O paties Poeto tragedija yra tai, kad jis niekuomet nepasikeis. Jam į galvą neateis mintis, jog galbūt ne poezijos, o susireikšminusių visažinių poetų niekam nebereikia, jog galbūt jis iš tiesų neturi kuo skųstis ir tik galbūt jis be poezijos yra tiesiog Joks - taip ir netapęs realybę suvokiančiu žmogumi.
Bet pradžiai tai atrodo dar per griežtas vertinimas, nors... Apsuptas groteskiškų, šlykštokai subanalintų personažų: vėliavos spalvomis rengiami teletabiai - marozai - tauta - literatūros kritikai, eilėje ne darbo, o pašalpų laukiantys bedarbiai, karjeroje ar muilo operose paskendusios biurų darbuotojos ir t.t., Poetas vis bando aiškinti savas tiesas, taip ir nesuprasdamas, kuris iš jo dviejų patiriamų pasaulių yra realus. Ir pasibaigus pirmajai spektaklio daliai viską dar priimi kaip tą sentimentalių atsiminimų kaleidoskopą, supranti, jog kiekviena karta turi savo geriausią dešimtmetį, kuriame yra vis kas nors gražaus ir tą ateitį (dabartį), kurioje viskas - žymiai blogiau.
Ir iš tiesų, vienintelis tikras ir gražus personažas šiame pasakojime yra Mikalojaus Urbono Fotografas. Visų pirma dėl to, jog pjesėje amžinu teisuoliu paverstas herojus Poetas jį vaidinusiam aktoriui nesuteikė progos kurti įdomesnio portreto, o antra - pasakojime apie „praėjusią Klaipėdą“ jautriai sužaidė ne tik taikli Urbono išvaizda, bet ir jo asmeninė istorija. „Doooooris“ nario, fotomenininko Raimundo Urbono sūnus ir jo kuriamas personažas iš tiesų atkeliavo iš 90-ųjų pradžios, savotiškai tapdamas gyvu atsiminimu, artefaktu, to meto dvasios tęstinumu šioje istorijoje, taip į ją pačią įnešdamas tikros gyvybės. Žinoma, vien kraujo ryšių čia nepakanka, - aktorius tiek psichologiškai, tiek ir fiziškai kuria įtikinamą keistai sužaloto žmogaus portretą, išvengdamas paviršutiniško šaržo. Nuo Poeto jis skiriasi tuo, jog plačiai atmerktomis akimis mato ir pripažįsta tikrąją realybę su visais jos siunčiamais katinais, nors visa tai jį ir verčia vis pasinaudoti mėlynojo skysčio - fiksatoriaus paslaugomis.
Tačiau kaip jis atsidūrė šiame pasakojime? Poetas, šiek tiek pasiblaškęs po miestą, gavo darbą laikraštyje, kuriame ir dirba Fotografas, o jam vadovauja gal ir neypatingai apdairus, bet vienas iš geresnių žmonių - Redaktorius (Rimantas Pelakauskas). Bet ir čia laimingesniu kūrėjas netapo, mat turėjo paklusti tai žiniasklaidos velnio mašinai, kuriai labiausiai rūpi kriminalai ir įžymybių asmeniniai reikalai. Susidūrėme su dar viena Lietuvos menininkų pamėgta kliše, teigiančia, jog rašytojas, dirbantis spaudoje, būtinai bus parsidavėlis ar verčiamas tokiu tapti. Ir vėl tenka matyti ir klausytis nepasitenkinimo ir drabstymosi purvais ant šiandieninės žiniasklaidos. Ir nepaisant to, jog situacija iš tiesų yra prasta, taip nebeįdomu klausytis tokių senų ir nuvalkiotų palyginimų, tarp kurių prieš šimtmetį sudėliotas „... o visa apimantis, kasdieninės mūsų spaudos duok mums šiandien.“[3] suskambėtų itin išradingai.
Iš esmės čia ir slypi pjesės silpnybė. Pasakodami praėjusio dvidešimtmečio įspūdžius, kuriuose svetingas premijų pasaulis staiga tapo kruvinu kapitalizmo kovos lauku, spektaklio autoriai ne tik įžeidinėja visus eilių neskaitančius ir nerašančius, bet ir daro tai labai neišradingai, net nuvalkiotai. Liūdna ir dėl dramaturgo, ir dėl jo kompaniono - režisieriaus, galutinai pasidavusio antrojoje spektaklio dalyje. Ir net sunku būtų sakyti, jog Koršunovui nepavyko susitvarkyti su pjese, ar tiesmukai sakyti, jog spektaklis nepavyko. Jo pasirinkta miuziklo forma su kompozitoriumi Antanu Jasenka priešakyje gana ilgą laiką stengėsi ir teisino paviršutinišką dramaturgijos turinį, perdengdama jį gausiais muzikiniais numeriais, o kai kurie iš jų net nustebino Meškausko ir Urbono vokaliniais gabumais. Teatro administracijai vertėtų pagalvoti apie prierašą anotacijoje - „Muzikinis spektaklis“, nes reklaminė informacija apie tai, jog čia gros ir legendinė „Kontrabanda“, atspindi vos 5 procentus kūrinio muzikinio indėlio.
Tad pagaliau apie tą antrąją dalį, kurioje subliuško visos iki tol puoselėtos viltys. Čia pasakojimas virto visiška Sodoma ir Gomora, mat laikraštį užvaldė kokso apsišniojęs verslus jaunimas ir iš esmės, visus išdulkinęs, susirinko pinigus. Neperdėsiu sakydama, jog ši scena, po kurios beliko melstis, kad pabaiga ateitų greitai, truko amžinybę. Ir ne tik dėl to, jog buvo be galo tiesmuka ir neskoninga, bet ir dėl publikos reakcijos. Tam reikalinga daugiau informacijos.
Šiuo metu po rekonstrukcijos atsidaręs Klaipėdos dramos teatras tiesiog klesti. Bilietai išperkami mėnesiui į priekį, o atėjęs į konkretų spektaklį, supranti, kad esi vienas iš nedaugelio, žinantis, ką šį vakarą žiūrėsi. Dar prieš prasidedant pirmajam veiksmui, už nugaros sėdėjusi porelė tikrinosi su kaimynais, ar tikrai į tą patį spektaklį atėjo. Pertraukos metu ponia, kalbėjusi telefonu, nepaliovė stebėtis ir nepatogiai juoktis iš to, kokie neaiškūs dalykai vyksta scenoje, kur visi kažkodėl dainuoja ir rėkia ir jokio grožio iš to nesukuria... Nežinia, sako ji, kur tas teatras ritasi. O tik įpusėjus antrajam veiksmui, kažkam šalimais nušvito, jog scenografės Giedrės Brazytės ir projekcijų dailininkės Eglės Eigirdaitės gana tiesmukai molu ir aplink jį apgriuvusiais pastatais paversta scenos erdvė iš tiesų ir yra Klaipėda. Taigi.
Prasidėjus scenai, vaizduojančiai redakcijos balių ir į jį atvykus naujajam savininkui, žiūrovų salė prapliupo nevaldomu juoku. Staiga šis pasiturinčio jauno, narkotikus vartojančio žmogaus portretas suteikė tiek atpažinimo džiaugsmo žiūrovams, jog sustoti buvo sunku. Ir nors scena vaizdavo, kaip lengvai pavaldiniai pasiduoda ir parsiduoda, ir kokie jie akli savo viršininkų silpnybėms, publikai buvo nusispjauti. Ji nesusimąstydama susitapatino su „dulkinamais“ darbuotojais ir leipo juokais iš jų kasdienybėje dažnai matomo, o čia - groteskiškai ir karikatūriškai nupiešto - viršininko portreto (Arnoldas Eisimantas). Šis prasilenkimas tarp suvokimo ir interpretacijos sukėlė didesnį siaubo ir absurdo jausmą nei bet kuris dramaturgo tekstas. Skausmingai daug kainavo užsitęsę renovacijos metai, bet apie tai jau teko kalbėti anksčiau.
Po to nublanko ir keistai išdygusi Poeto ir Valytojos (Justina Vanžodytė) meilės istorija, labiau priminusi Koršunovo, nei Grajausko biografiją. Kaip ir jos pabaiga, merginai pasikorus ir lyg „Dugno“ aktoriui sugadinus dainą... Situacijos nepagerino ir pomirtinis merginos pasirodymas su balta suknele ir daina, nelyg dvasios iš „Katedros“, kol Poetas sėdėjo ant akmens... Na, o tada iš savo vietos gilumoje pakilo ir pats Grajauskas, paspaudė ranką jį vaidinusiam aktoriui ir perskaitė eilėraštį...
Ir taip Klaipėda dar kartą mane pribloškė. Pradedant bene dešimtmetį teatro institucijos neregėjusia publika ir baigiant didžiulėmis kūrybinės grupės pastangomis dėl... ko? Liūdna ir nesmagu, kai teatre, turinčiame atgimti, žiūrovui pristatoma senais ir nuvalkiotais asmeniniais nusivylimais bei burbesiais grįsta pjesė. Jos fone nublanksta bet kokie bandymai kalbėti apie atskiras spektaklio dalis ar (juo labiau) aktorių darbą ir iškyla vienintelis klausimas - kas ir kokiu metu pagalvojo, jog visas šis maskaradas buvo gera mintis? Norisi tik palinkėti sėkmės režisieriui su nauja premjera LNDT, ištvermės Klaipėdos dramos teatro aktoriams, laukiantiems meninio atgimimo rekonstruotame pastate, o žiūrovams - kantrybės. Ir labai tikiuosi, jog dramaturgo sąmojis dar grįš, išstumdamas lauk susikaupusią pagiežą.
[1] https://sites.google.com/site/grajauskas/esė
[2] Ten pat
[3] James Joyce, Ulisas II knyga, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, psl. 249
