Trijuose Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio sukurtuose spektakliuose svarbus šokis. „Lokyje“ (2017) elektroninės muzikos ritmu aktoriai sinchroniškai atlieka choreografiją – hipnotizuojančią ir keliančią norą judėti kartu. Tai išsipildo „Respublikoje“ (2020): trečioje jos dalyje žiūrovai kartu su aktoriais šoka reivo vakarėlyje. O naujausiame spektaklyje „Quanta“, kurio premjera įvyko rugsėjo 13, 14 d., šokama poromis (choreografas Pawełas Sakowiczius). Taip pat čia svarbus „Serpantino šokis“, daugiau nei prieš šimtą metų ištobulintas Loïe Fuller ir tapęs vienu pirmųjų kino filmų. „Serpantino šokis“, per kurį šokėja ilgomis lazdomis valdo prie jų prisegtą audinį, „Quantoje“ sulieja prieštaravimus, paradoksus ir įvykių tikimybes. Apskritai Twarkowskio kūriniuose šokama tada, kai protas prieina ribą, „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – kaip vadinasi Čilės rašytojo Benjamíno Labatuto romanas, įkvėpęs spektaklį, vis dėlto netapusį knygos pastatymu.
Savo knygoje Labatutas stebina gebėjimu iš vienos detalės išplėtoti pasakojimą, susiejantį kelių šimtmečių istoriją, mokslo atradimus ir politiką. Ne tuo šaukštu pamaišyta tapybos dažų masė virsta stipriu nuodu, kare pražudžiusiu milijonus. Knygoje mokslininkai vaizduojami kaip ribinės asmenybės, apsėstos savo tyrimų ir jų užvaldytos, – karščiuodamos jos sprendžia lygtis, o ryte negali jų suprasti. Visa tai rodo begalinį žmogaus troškimą pažinti. Twarkowskį įkvėpė priešingai subatominį pasaulį aiškinę fizikai Werneris Heisenbergas ir Erwinas Schrödingeris. „Quantoje“ sujungdamas įvairių mokslininkų figūras ir išgalvotus veikėjus režisierius kuria autonomišką scenos tikrovę, kurioje tvenkiasi emocijos ir jausenos, atliepiančios dabartį.
Spektaklyje vyrauja kvantinės mechanikos ir astronomijos mokslo įkvėptos idėjos, jau ne kartą plėtotos kituose meno kūriniuose: tai linijinio laiko sampratos problemiškumas, paralelinių tikrovių su mūsų pačių antrininkais ir kitų gyvybės formų visatoje galimybės, atsitiktinumo galia, neapibrėžtumas bei didesnės tvarkos, kurią galėtume perprasti, nebuvimas. Tik ką nors stebint tai tampa tikrove, be to, egzistuoja begalė tikimybių. Apie nežinomybę, ateities paslaptį ir katastrofos nuojautą tvenkiasi viešbučio „Les Moires“ (pranc. „likimo deivės moiros“) svečių mintys ir emocijos.
„Quantos“ veiksmas vyksta teatro scenoje, tačiau ji veikia ne tik kaip spektaklis, bet ir kaip šviesos instaliacija bei kino filmas – dėmesys sutelkiamas į filmuojamas ir didelių ekranų itin apčiuopiamomis paverčiamas medžiagiškas detales (šviesos dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo projekcijų autorius Jakubas Lechas). Spektaklio pasauliui elegancijos ir grožio suteikia prabangus praėjusio amžiaus viešbučio interjeras su spindinčiais sietynais, spalvotais langų vitražais, permatomomis užuolaidomis... Fabieno Lédé scenografiją sudaro perstumdomos konstrukcijos dalys, vientisumą įgaunančios ekrane: tai viešbučio koridorius su sunumeruotomis durimis, ištaigingas miegamasis, restoranas, kuriame bendraujama ir lošiama kauliukais.
Kūrinys neatsiejamas nuo technologijų ir sudėtingos techninės įrangos, bet svarbiausi čia aktoriai, šįkart pasižymintys kino žvaigždžių patrauklumu. Ekrane priartinami išraiškingi jų veidai ir Svenjos Gassen sukurti praeito šimtmečio madas menantys kostiumai, jų kokybiškų medžiagų faktūros, papuošalai. Twarkowskio talentą kurti nuotaiką rodo gebėjimas suburti aktorius, kurių svaigus buvimas drauge žadina ir žiūrovo svajonę prie jų prisijungti.
Viešbučio svečių bendravime po truputį ryškėja geismo linijos, sujungiančios jausmingą Airidos Gintautaitės Geilę ir paslaptingą Rimantės Valiukaitės Džiną, įsitempusią Rasos Samuolytės mokslininkę Ireną Kiuri (Irène Joliot-Curie) ir provokatorių Martyno Nedzinsko rašytoją Patricką Wonderlandą bei Ryčio Saladžiaus mokslininką Vernerį ir Vainiaus Sodeikos fiziką Wernerį Heisenbergą. Ryšiai čia ne pastovūs, o tik galimi, kaip ir tapatybės. Nustatyti „Quantoje“ aktorių atstovaujamus veikėjus nėra paprasta, painiavos neišsklaido ir spektaklio programėlė, kurioje nėra įvardyti jų vaidmenys, kitaip nei, tarkim, „Lokyje“, kuriame aišku, kas atkuria Bertrand’o Cantat, Marie Trintignant ar Vito Luckaus istorijas.
Iš visų trijų Lietuvoje Twarkowskio pastatytų spektaklių „Quanta“ – pats romantiškiausias. Jame subtiliai perteikiama pati įsimylėjimo pradžia, traukos blyksnis – netikėtas, paslaptingas ir nedrąsus kaip pirmieji virpantys prisilietimai nakties sodo tamsoje, tratant fejerverkams, o gal karo sprogimams?
Pagrindinis spektaklio laikas – 1938-ieji, metai prieš Antrąjį pasaulinį karą. „Niekas nieko nedarys!“ – sušunka Nedzinsko rašytojas Wonderlandas, keldamas taurę. Viešbučio kapsulėje svečiai klaidžioja šventiškai apsvaigę, bet už viso to slypi nerimas – „Ką darysime, kai prasidės karas? Kaip pasielgsime?“ Fizikams, kai jų atradimai panaudojami masiniams ginklams kurti, tai neeilinės atsakomybės klausimas. Vieninteliame epizode be vaizdo efektų, tuščioje scenoje Sodeikos Heisenbergas ir Gedimino Rimeikos fizikas Wolfgangas Ernstas Pauli rūkydami aptaria nacių elgesį (ar jie tokie kvaili, kad išvarytų geriausius savo mokslininkus tik dėl to, jog šie žydai) ir ateities karus, sukelsiančius abejingumą tiems, kurių tiesiogiai jie nelies.
Praeitis su dabartimi susiejama ne tik per aktualias analogijas. Į 4-ojo dešimtmečio pasaulį įsiterpia Alisa (Aistė Zabotkaitė) ir Bobas (Marius Čižauskas) – pora instagramerių iš 2024-ųjų. Savo vaizdo tinklaraštį jie kuria anglų kalba ir didžioji dalis mokslo bei istorijos faktų pateikiami arba ekrane tirštai prirašytuose titruose, arba angliškai, o tai apsunkina suvokimą. Bet aiškumas ir nėra tikslas, veikiau siekiama iš įprastų rėmų išmušti žiūrovo sąmonę, išjudinti vaizduotę, sukelti pojūtį, jausmą. Šviesomis ir ekranų vaizdais mirgančioje scenoje žiūrovas laisvas pagauti tą dalelę, kuri suvirpintų būtent jį, suteiktų malonumą ar sukeltų nerimą. Intensyvus „Quantos“ pasaulis nekasdieniškas, žadinantis ilgesį ir troškimą tapti jo dalimi – apsivilkti stilingą kreminės spalvos kostiumą, pavakarieniauti viešbučio sietynų šviesoje ir su veikėjais, apsvaigus nuo buvimo drauge, pasikalbėti apie jausmus bei suvokimą praplečiančius fizikos atradimus.
Viešbučio svečių išėjimas į sodą danguje stebėti Urano planetos perteikiamas per kelis ekranus transliuojamais nespalvotais deformuotų aktorių veidų vaizdais, šiurpinančiais šiluminės kameros perkeistais jų bruožais. Mįslingumo spektakliui suteikia ir viešbučio darbuotojų trijulė, kuriama Nelės Savičenko, Algirdo Dainavičiaus ir Arūno Vozbuto. Jie žino daugiau už kitus, dar prieš sudūžtant taurei, pasiruošia šluotą. Ne veltui spektaklio aprašymas prasideda nuoroda į Stepheno Kingo ir Stanleyʼio Kubricko „Švytėjimą“, tačiau spektaklio viešbutis „Les Moires“ – ne krauju užlietas „Švytėjimo“ viešbutis „Panorama“. „Les Moires“ gaubia ne siaubo, o melancholijos aura, čia slypi ne kraupios, bet jautrios paslaptys: aistros ir sąžinės priekaištų virpesiai susipina su kvapą gniaužiančia atsakomybe, baime ir bejėgystę žadinančia karo grėsme. Įdomu tai, kad „Quantos“ viešbutis įsikūręs Šveicarijos kalnuose, kaip ir „Užburto kalno“ sanatorija Krystiano Lupos Jaunimo teatre sukurtame spektaklyje pagal Thomo Manno romaną. Ir abiejų kūrinių laikas susijęs su pasauliniais karais.
Savo struktūra „Quanta“ primena anksčiau sukurtą „Lokį“, ir tai rodo, kad skirtingoms temoms plėtoti Twarkowskis naudoja savo atrastą kūrybos schemą, pagrįstą keliomis ašinėmis istorijomis. Kartu su Joanna Bednarczyk į dramaturgiją režisierius įtraukia ne tik veikėjų žodžius ir veiksmus, bet ir vaizdo, galingo, fiziškai paveikaus garso (kompozitorius Lubomiras Grzelakas) ir šviesų technologijas tam, kad sukurtų dokumentiką ir fikciją suliejantį hibridinį pasaulį, atspindintį šiandienos jausenas. Twarkowskio kūrinių turinys neatsiejamas nuo raiškos priemonių. Neverta mėginti atskirai vertinti to, kas „Quantoje“ skirta žiūrovo protui, nes tai gali pasirodyti per seklu, tik kartu su pojūčius ir emocijas dirginančia estetika sukuriama visavertė visuma, pasižyminti atpažįstamu režisieriaus braižu. „Quantos“ pasaulis žadina kito gyvenimo ilgesį – troškimą išsivaduoti iš aiškiai apibrėžtos tapatybės ir vienintelės biografijos versijos.
