Ilgesio giesmės pagal Molnárą ir Dante
Skiriu kolegai a. a. Valdui Gedgaudui atminti
„...ten laiko nėr, nėr naujo arba seno,
ten meilė pirmapradė atsivėrė
ir begalybė formų supleveno..."
Dante, „Rojus", XXIX giesmė
vertė Sigitas Geda
Vengrų režisieriaus László Bagossy'o spektaklyje Ferenco Molnáro aprašytasis Lilijomas į rojų nepatenka - teškiasi į žemę kaip ta ledinė žvaigždė, kurios per Kalėdas jis taip ir neįsiūlė savo dukrai. Praleidęs 16 metų skaistykloje, trumpam sugrįžęs į žemę, kad padarytų gerą darbą ir užsitarnautų dievišką ramybę, nusidėjėlis pažyra į tūkstančius smulkučių ledo kristalėlių, ištirpsiančių su pirmaisiais šiltesniais saulės spinduliais. Tą akimirką Lilijomo nepaprastai gaila - jis taip ir nesugebėjo papasakoti apie savo meilę. Net kaitinamas rožinės atgailos ugnies, išliko kietas ir išdidus.
Lilijomas - karuselininkas, kortuotojas, apgavikas, mergišius - dėl savo užsispyrimo netenka darbo, veda ką tik sutiktą tarnaitę Juliją, sužinojęs, kad ši laukiasi, bando apiplėšti fabriko kasininką, gaudomas policininkų nusiduria ir vietoj amžinojo poilsio patenka į dangišką nuodėmių apskaitos kanceliariją. Vengrų dramaturgą išgarsinusi pjesė „Lilijomas", o ir pats akiplėšiškas personažas iki šiol masina interpretuotojus, kurie suteikia jam savo laiko (anti)herojaus bruožų - žemiausias socialinis sluoksnis, pasirodo, ne kliūtis atsiskleisti meniškai prigimčiai ir laisvai sielai. Bagossy'o kraštietis Árpádas Schillingas istoriją apie Lilijomo krytį papasakojo pagal visas brechtiškojo teatro taisykles, garsusis Fritzas Langas prancūziškoje 1934 m. ekranizacijoje svarstyklių lėkštę su Lilijomo kaltėmis atsvėrė Julijos ašaromis. Per daugiau nei šimtmetį (pjesė parašyta 1909 m.) Lilijomas patyrė ne vieną sceninę versiją, tai sutirštinusią, tai praskaidrinusią ganėtinai tamsų jo charakterį, ūmų būdą ir, žinoma, vyrišką prigimtį, kuriai bene visuose šios pjesės pastatymuose neatsitiktinai buvo priešpriešinamas (ar su ja derinamas) Julijos moteriškumas, persmelktas begalinio nuolankumo ir beatodairiškos meilės, pramaišiui su tokiu pat kietumu ir užsispyrimu, koks būdingas Lilijomui. Vis dėlto Molnárui labiausiai rūpėjo žmogiškų jausmų kvintesencija ten, kur apie juos mažiausiai kalbama, o ją visiškai nustelbdavo įspūdingos režisūrinės interpretacijos, gerokai nutolusios ir nuo pjesės teksto, ir nuo pačios Lilijomo istorijos.
Į Nacionalinį dramos teatrą pakviestas Bagossy's elgiasi priešingai - pasikliaudamas Vito Agurkio vertimu, jis nedrąsiai stato Molnárą, tačiau iškart atgyja ir pjesės kalba, ir visi jos veikėjai. Atrodo, režisierius ne itin simpatizuoja Lilijomui (Dainius Gavenonis), todėl išcentruoja pjesę ir kuria spektaklį ne apie jį, o apie visus. Tie visi - tai Lilijomo žmona Julija (Miglė Polikevičiūtė), jos draugė Marika su savo vaikinu Bibu (Toma Vaškevičiūtė ir Algirdas Gradauskas), karuselės savininkė Muškatnė (Nelė Savičenko), Lilijomo sėbras, plevėsa ir vagišius Fičuras (Marius Repšys), net policininkai, antroje spektaklio dalyje pasirodantys su variniais „dangaus mentūros" nimbais. Režisieriui kartu su scenografu Gintaru Makarevičiumi, kostiumų dailininke Dovile Gudačiauskaite, kompozitoriumi Gintaru Sodeika, su čia vaidinančiais aktoriais ir ne aktoriais pavyko sukurti ypatingą spektaklio atmosferą ir stilių. Paprastutė pjesė įgyja paprastą, net primityvų sceninį pavidalą, bet jis netrukdo po truputį kristalizuotis fantasmagorijai ir absurdui, skleistis natūralumui ir teatriškumui, buities prozai ir būties poezijai. Senokai neteko matyti panašiai „sukeistinto" pastatymo, kur galėtum į veikėjus ar situacijas žvelgti taip atlaidžiai ir su šypsena, žavėdamasis jų netobulumu, nes tai spektaklis, kurio „forma" idealiai atitinka ne veikėjų charakterius, o jų dvasią, mąstymo ir gyvenimo būdą. Režisierius ir scenografas pjesės veiksmą perkėlė į netolimą praeitį - tai vienų atpažįstamas, o kitiems jau savotišką mistikos atspalvį įgavęs sovietmetis. Scenos erdvė atkartoja tuščius betoninius apleisto fabriko (nesunku atpažinti buvusią „Tiesos" spaustuvę) cechus, vieninteliame lange dažniau nušvinta geidžiamos ir idealizuojamos, bet ne esamos tikrovės atspindžiai. Tai dar labiau sustiprina įspūdį, kad šis „Lilijomas" pasakoja apie kasdieninio gyvenimo šventę, kuriamą iš mažyčių džiaugsmų, nuoskaudų, nutylėtų jausmų, nors kiekvienas tą daro savaip - atšiauriai ir nemokšiškai, suktai ir prisitaikėliškai arba kantriai ir pasiaukojamai... Matyt, tai ir yra ta garsioji karuselė, kuri iš tikrųjų suktis ima tik tada, kai pats Lilijomas iš jos išvaromas...
Bagossy'o spektaklis tiesiog alsuoja ilgesiu. Gal ilgimasi gėrio ir grožio, gal užuojautos - ne taip svarbu, ko. Svarbiau, kad tas ilgesys skaidrus, kartais subtiliai ironiškas - tokį jį skleidžia taupiais, bet sodriais štrichais aktorių piešiami veikėjų paveikslai, lange/ekrane be garso trykštantys vaizdai. Galima net sakyti, kad „Lilijomas" - tai spektaklis, sukurtas iš detalių, nuotaikų ir tarsi negrabios vaidybos, režisierius jame ištirpsta, leisdamas tiek aktoriams, tiek žiūrovams patiems įsigyventi į Molnáro (!) pasaulį, kuris iš pažiūros komiškas, bet vis tiek ne mažiau skaudus. Siužetas, iš XX a. pradžios perkeltas į jo pabaigą, dar labiau priartėja prie mūsų, įgaudamas retro atspalviais pagyvinto atpažįstamumo. Tarsi ir teatras, ir publika būtų sugrįžę į savo vaikystę.
Rūta Oginskaitė, rašydama apie „Lilijomą", prisiminė „Riešutų duoną". Taiklu. Man Bagossy'o spektaklis atrodo artimas Dalios Tamulevičiūtės „Škac, mirtie, visados škac" (1976) - abu panašūs linksmai graudžia nuotaika, balkaniškai lietuvišku humoru, meile aplinkiniams. Prabėgo šitiek laiko, viskas pasikeitė, o žiūriu į Polikevičiūtės Juliją, ir sugrįžta prarastas lietuvių teatro skaistumas. Palaikiai drabužėliai, burnoje besiveliantys žodžiai, sutrikimas, kylantis iš sielos sumaišties, bauginantis, bet ir sustiprinantis, - tai ne tik Julijos bruožai. Tai ir toji neišmokta, neįvaldyta vaidyba, kai kiekvienas žingsnis scenoje dar turi vertę, mums, žiūrovams, keldamas nuostabą. Ir toji nevisažiniška režisūra, kai nebaisu prisipažinti, kad norisi tiesiog perskaityti dramos kūrinį, pajusti jo dvasią. Retas režisierius sugebėtų išlikti toks kuklus, visai nesistengdamas įrodyti savo tiesos.
***
Pastatęs dvi pirmąsias Dante's Alighieri'o „Dieviškosios komedijos" dalis, trečiąją - „Rojų" - Eimuntas Nekrošius pavertė savarankišku spektakliu. Bemaž pusantros valandos trunkanti improvizacija - tai giesmė meilei, kurios vedamas Dantė keliavo Pragaro ir Skaistyklos ratais, kad susitiktų savo Beatričę.
Rašyti apie „Rojų", nupasakoti jį nėra paprasta. Tą, kas sugulė Dante's eilutėse, - grynąją poeziją Nekrošius bando paversti teatro materija. O įvardyta, dar kartą paversta žodžiais, ji kažin ar galėtų perteikti spektaklio įspūdį. Žodžiai negali išsilaisvinti iš reikšmių, kaip iš visko, kas žemiška ir kasdieniška, iš niekučių tuštybės išsilaisvina „Rojaus" veikėjai - atplėšę nuo krūtinės, suvynioja į didžiulius popieriaus lakštus ir atiduoda dieviško muziejaus sargui. Tų daiktų nebeprireiks. Rojus - tai būsena, sklidina ramybės, palaimos, begalinės šviesos. Bet net ir ji nieko verta be artimojo meilės. Nekrošiaus spektaklyje artimojo ilgesys išjudina rojaus sąstingį ir po truputį atskleidžia žmogišką jo esmę. Sakytum, ilgesys ir yra svarbiausia šios meilės giesmės gaida, kuria pradeda spektaklį ne angelai ar dangaus vėlės, bet jaunos merginos.
Trajektorijos, kurias režisierius nubrėžė „Pragarui" ir „Skaistyklai", „Rojuje" išsitrina. Nelieka nieko, kas galėtų vynioti siužeto siūlą, net ir tekstas skamba neraiškiai, pasiklysta muzikos garsuose. Vis dėlto siūlas vyniojasi - tą rodo kintančios nuotaikos, judesiai, virviniai spinduliai, virpantys nuo prisilietimų, vilnijančios virvių-stygų-bangų keteros, „Karvelėli mėlynasai", Čiurlionio „Miške" melodijos... Šitas „Rojus" lietuviškas ir nekrošiškas: lietuviškas, nes visi jo ženklai, net patys mažiausi, mums vis tiek kažką reiškia, nekrošiškas, nes režisierius, nesvarbu, kokio kūrinio skiautę paimtų, bando prisikasti iki pat jo gilumos, žvelgdamas per savo teatrinio suvokimo prizmę. Iki skausmo pažįstamas priemones - juk kiek sykių matėme virves, popierių, vandens taures, o ką jau kalbėti apie judesius, gestus, - derina tol, kol šios suskamba. Ir koks paradoksas - tai, „ko joks menas, joks talentas prityręs... niekad išsakyti negalės", įgyja pavidalą (žiūrint spektaklį, eilutės „dabar jaučiuos tarytum tas, kuris mene jau tarė paskutinį žodį", priverčia krūptelėti). Tas pavidalas netvarus, nestabilus, tarsi grimztantis į nepermatomas gelmes, bet čia pat prasiveržia Beatričės ir Dantės susitikimo džiaugsmas, įkaitinantis abiejų skruostus. Režisieriui visai nesvarbu, kad jo „Rojus" kam nors pasirodys naivus, svarbiau, kad jis visų spektaklio kūrėjų išjaustas, visiems savas.
„Rojus" statytas Italijos Vinčencos Olimpico teatrui/muziejui, prieš kurio jaukų didingumą nublanksta bet kokios dekoracijos. Šita „muziejinė atmosfera", persmelkusi visą Nekrošiaus spektaklį, tampa ir savotiška teatrinio rojaus metafora, ir režisieriaus ironijos taikiniu... Po premjeros pasirodžiusi nuotrauka - priklaupęs Palladio kolonų fone Dantė balta kreidele ženklina nusisukusios Beatričės pėdą - geriausiai atspindi spektaklio dvasią, kupiną susitaikymo, atgailos, padėkos. Pats režisierius yra sakęs, kad rojus - tai siekinys, nepasiekiamas tikslas. Labai trumpos euforiško džiugesio akimirkos žada neišvengiamą baigtį. Finale į stygas-keteras puolanti Beatričė spėja sušukti, kad rojus yra, bet jos veide nebematyti palaimos...
Į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną perkeltas „Rojus" kai ką atrado ir kai ko neteko. Pirmiausia - neteko „architektūrinės" Olimpico paspirties. Tradicinėje erdvėje Mariaus Nekrošiaus prožektoriai-šviesuliai atrodė pernelyg materialūs ir vieniši, bylojantys labiau apie šiurkščią teatro tikrovę negu apie jo kuriamus stebuklus. Kad ir kaip Dantė (Rolandas Kazlas) stebėtųsi ar gėrėtųsi šviesos srautais, net užsižaisdamas jos klusnumu, teatras vis tiek neįstengs perteikti tos šviesos begalybės. Kaip ir bekraščio vandens, per kurį Dantė iriasi didžiuliais žingsniais, ar paskutinių kelionės „kilometrų", kuriuos jis įveikia, bėgdamas ratais. Turbūt scena apskritai bejėgė perteikti bent dalį to, ką Dante sudėjo į trisdešimt tris savo poemos giesmes. Suprantamas ir publikos noras matyti tai, ką aprašė autorius. Tačiau rojus - pati kebliausia tema teatrui, todėl režisierius nė neketina žiūrovų apgaudinėti: jis inscenizuoja ne kūrinį, bet rojaus patyrimo dramaturgiją, nušvitimą po kančios ar per kančią, o jis irgi vertas poeto eilučių. Kaip išreikšti nenumaldomą troškimą, kad prisiliestų mylimosios ranka? Kaip atskleisti vienatvės gėlą, kaip parodyti nesvarumo ir pakylėjimo būseną, kai esi absoliučiai laisvas nuo žemės traukos? Kaip suvaidinti tą, anot režisieriaus, „paskutinį tašką", į kurį veda mūsų visų kelionė? Paprastai ir savaip, kaip mes tą suprantam, - sako režisierius ir kviečia, kad visai jauni jo aktoriai sudėtų į dainą begalinį savo ilgesį, atsisveikintų su pačiais brangiausiais daiktais, pabūtų iki šiol nematytais angelais, nes niekas nežino, kaip iš tikrųjų jie atrodo, apie ką gieda...
Olimpico scena įrėmino ir įelektrino „Rojaus" pasaulį, suteikė jam egzotiškumo, gal net įrašė į savo istorijos foliantus. Didžiulė „plika" Nacionalinio dramos teatro scena pareikalavo iš aktorių gerokai daugiau energijos, kad įveiktų jos „atstumus", daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo, kad užpildytų erdvę savo jausmais. Nes jausmai - Nekrošiaus teatro alfa ir omega - „Rojuje" tampa ypač trapūs. Judesiai ir gestai, daiktai ir detalės, fatališkai trumpas Dantės susitikimas su Beatriče, konkretus ir kartu efemeriškas mylimosios paveikslas lemia, kad „Rojuje" juntamas daugelio režisieriaus spektaklių vidinis virpėjimas, trokštančių susilieti sielų šokis, viltys kaip nors sustabdyti negrįžtamai tirpstantį laiką. Tačiau kažkas juose likdavo neišsakyta, užgniaužta, per vėlai suvokta. „Rojus" išlaisvina. Kazlo Dantė - šis atlapaširdis berniokas su raudona palaidine, žirgliojęs per vaizduotės laukus, kerėjęs žodžiais, raškęs kūrybos vaisius, - kelionės pabaigoje dėkoja Beatričei. Tai, kurios paveikslą nuo pat pirmųjų „Dieviškosios komedijos" scenų režisierius bandė išgryninti lyg apsėstas - pavyzdingai smuikuojanti skaistaus profilio mokinukė su balta prijuoste virto santūria mylimąja, nepasiekiama Mūza, sielos vedle, kuri tik po visų pragaro ir skaistyklos ratų atskleidžia meilės-šviesos paslaptį. Argi ne jos stygius judina pasaulį, ne jos troškimas yra tikrasis kūrybos šaltinis? Vanduo iš Beatričės delno paskutinįsyk pagirdo Dantę...
Po „Pragaro" ir „Skaistyklos" „Rojus" suskamba tarsi baigiamasis susitikimas su Dante's pasauliu, režisieriaus rankose įgavusiu žemiškų spalvų ir žmogiškų bruožų, prisodrintu gyvenimiškosios ir teatrinės patirties. Mirties, meilės, kūrybos temos čia susiliejo į lengvą atodūsį, kuris vainikuoja ne vien Dantės kelionę. Galbūt „Rojus" yra ir paskutinis Nekrošiaus susitikimas su jaunaisiais jo aktoriais - neabejoju, kad kuriant „Dieviškąją komediją" būta pragariškų duobių, tačiau ilgainiui jos pradės atrodyti tarsi rojaus akimirkos. Juk tik dėl jų atveriamos teatro durys.
***
Bagossy'o spektaklyje dangus nušvinta neono juostų girliandomis, suskamba angeliška giesmė. Tačiau dangiškieji policininkai beveik nesiskiria nuo žemiškųjų. Ten, aukštybėse, niekas nėra laisvas nuo žemiškosios savo naštos ir miršta tik tada, kai visi juos pamiršta.
Molnáras neabejotinai skaitė Dante. Gal ir Bagossy's akies krašteliu matė Nekrošiaus spektaklius?
