Jau spėjusioje pasimiršti „Kultūros naktyje“ vis dėlto įvyko šis tas įsirėžusio į atmintį. Tą vakarą Menų spaustuvės Kišeninėje salėje žiūrovai galėjo išvysti tarptautinį projektą „Pink Cloud Effect“ (liet. „Rožinio debesies efektas“). Spektaklio idėjos autorės ir atlikėjos Simona Biekšaitė (Lietuva), Marit Sirgmets (Estija) ir Kjersti Aas Stenby (Norvegija) pristatė labai moterišką, bet tikrai ne banalų scenos kūrinį.
Visos trys autorės, – Norvegijos teatro akademijos auklėtinės. Tai – mokykla, renkanti bendrus aktorių ir scenografų kursus. Jų metu studentai gilinasi į įvairiausius vizualius meno kūrybos principus bei gauna itin platų teorinį paruošimą. Darbas grupėse, atrodo, yra neatsiejamas šių studijų ir tolimesnių darbų principas.
Dviejų aktorių ir scenografės kūrinys prasideda dar neįžengus į sceną. Visas kūrybinis procesas (spektaklis pirmą kartą rodytas pernai Norvegijoje) yra užfiksuotas inerneto puslapyje http://pinkcloudactivity.wordpress.com/. Čia galima atsekti viską iki pat kūrėjų įkvėpimo šaltinių. Internetinis puslapis tampa dienoraščiu, dokumentavimo vieta, kur publika gali ne tik sekti idėjos ištakas, proceso eigą, bet ir ją nulemti.
Įkvėpimo šaltiniai
Keliais vaizdais ir tumpais video apibūdinama projekto kryptis ir jo atspirties taškai. Jos veidu tampa žinomo olandų menininko Berndnaut Smilde debesies koplyčioje nuotrauka „Nimbus II“.
Paradoksalus vaizdas, erdvės ir objekto santykis, visur sekantis dvilypumas juntamas ir spektaklyje. Taip atrodo ir scena. Į ją „nusileidžia“ muilo burbulų debesis, sukurtas iš perregimų balionų. Čia murkdosi M.Sirgmets ir K.A.Stenby. Iš pradžių atrodydamos lyg tikros paplūdimio muilo operų deivės, jos greitai pavirsta aršiomis ir ašarotomis konkurentėmis, kas sekundę atskleidžiančiomis vis baisesnį savo veidą.
Aktorių vaidyba čia remiasi ne personažo ar vaidmens kūrimu, o formos ir turinio kontrastais. Iš esmės supriešindamos savyje geriausias ir baisiausias moterų savybes, jos, pirmiausia, transliuoja savo nuomonę, poziciją.
S.Biekšaitė čia užima pasakotojos, o kartais ir savotiškos vakaro vedėjos poziciją. Jos monologu pradedamas spektaklis siejasi su kitu įkvėpimu, – žymaus britų menininko ir muzikanto Briano Eno pasakojimu apie žmogaus prigimtį ir tobulybę.
Pastaroji, jo nuomone, yra tai, kas nuobodu ir neturi charakterio. O štai prigimtimi jis vadina norą pasiduoti, būti valdomu, nors kasdien esame tikinami, jog turime viską valdyti savo rankomis.
Įkvėpimo rezultatai
Vos valandą trunkančiame spektaklyje persipina drama, groteskas ir muilo opera. Viliojantys, maudymosi kostiumėliais aprengti kūnai patys save bjauroja. Nuvarvėjęs makiažas dera prie merginų isterijos ir šiurkščių tekstų, sąmoningai nurašytų nuo tikrų serialų scenarijų.
Būtent išsakyti su pykčiu ir pagieža jie suskamba visu savo žiaurumu ir iš muilo tampa tikru drabstymusi purvais.
Čia pat nuskamba ir naiviai nuoširdus monologas ape tai, kaip smarkiai galima mylėti žmogų. Taip, jog pasižadama net nekreipti dėmesio į rytinį partnerio burnos tvaiką...
Stebint nė sekundei neapleidžia dvilypumo jausmas. Erdvė čia ir estetiška, ir atgrasi, merginos, – gražios ir bjaurios, tekstai – paviršutiniškai juokingi, bet visuomet turintys dalelę rimtos tiesos. Visą šį katilą finale matome kaip šiandienos moteriškumo obsesijos atvaizdą. Kiekviena iš bjauriojo ančiuko nori virsti balta gulbe (didžiulis pripučiamas atitikmuo yra ir scenoje). Ir dar svarbiau: kiekviena nori tokia būti vienintėlė.
Vis dėlto viso to siekiama ne dėl savęs, o dėl kitų. Ir čia prisimename žodžius apie pasidavimą bei tobulybę. Ar tik neatsitinka taip, jog visiškai pasidavę aplinkai, pasiekę jų norimos tobulybės, iš tiesų tampame neįdomūs? Taip. Tačiau kūrėjos ir čia randa sprendimą.
Laisvė rinktis
Spektaklio kūrimo interaktyvumas, prasidėjęs, kaip minėta, internetinėje erdvėje, tęsiasi ir salėje. Įpusėjus spektakliui, veiksmas yra stabdomas ir publikai leidžiama balsuoti: kuri iš dviejų aktorių turėtų suvaidinti didijį finalą? Kuri iš judviejų yra arčiau žiūrovo tobulybės?
Balsavimas įvyksta, išrinktoji tampa nuotaka. O kas po to? Kas seka pasiekus šį „tobulą“ tikslą? Kas laukia po holivudinio hapiendo? Mirtis, pabaiga ir nauja pradžia. Žiūrovams suteikta laisvė rinktis iš tiesų yra užprogramuota prievolė teisti. Juk serialai taip paprastai nesibaigia. Vėl laukia susidūrimas su veidrodžiu, kuriame tu vis dar esi tas pats bjaurusis ančiukas.
