Paskutinioji šio sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera ypatinga visai Lietuvos kultūros bendruomenei - pirmą kartą profesionaliojoje scenoje lietuviškai tariamos ir girdimos antikinės graikų dramaturgijos klasiko Euripido mintys. Ambicingas režisieriaus Gintaro Varno sumanymas tapo pretekstu pasvarstyti apie klasikinės kultūros paveldą, jo aktualizavimo galimybes ir įmanomus pavidalus, taip pat ir apie Lietuvos kultūros baltąsias dėmes, kurių likę labai daug ir kurias užpildyti vienos kartos menininkų pastangų nepakaks.
Lietuviško „Bakchančių" teksto, skambančio iš teatro scenos, istorija iškalbinga: ji suvienija trijų kartų filologų - Jono Dumčiaus, Sigito Narbuto ir Elžbietos Banytės - pastangas suvokti ir suprantamai perteikti beveik prieš pustrečio tūkstančio metų sukurto Euripido teksto prasmes.
Režisieriaus noras įsigilinti į kiekvienąkeiči literatūros, mitologijos ir filosofijos niuansą tam, kad visų pirma jis pats, o taip pat ir žiūrovai galėtų pajusti ir suvokti klasikinio veikalo skambesį, liudija ypatingą atsakomybę už pasirinktą veikalą. Tačiau tai tik vienas iš „Bakchančių" pastatymo tikslų, pageidautinų renkantis bet kokį klasikinį kūrinį. Kur kas didesnis uždavinys - apčiuopti gyvą jo ryšį su dabartimi, pasiūlyti sprendimą, kaip žiūrovo neuždaryti laiko pojūtį praradusioje teatro muziejaus salėje.
Sunkoka (nors įmanoma) įsivaizduoti šiuolaikinį „Bakchančių" pastatymą Tėbų miesto peizažo fone su stirnenomis ir gebenių vainikais pasipuošusiais personažais - toks buvo prieš penketą metų Salonikuose matytas „Bakchančių" sprendimas, kuriame apstu folklorinių elementų ir retorinės deklamacijos. 2010-aisiais pagal „Bakchantes" sukurtą „Dionisą" Vilniuje rodė SCOT (Suzuki Company of Toga) - tai buvo japonų režisieriaus Tadashi Suzuki kūrinys, suderinęs simbolines vakarietiško ir rytietiško ritualinio teatro formas.
Aktyvia kultūrine ir pilietine pozicija garsėjantis Gintaras Varnas spektakliu apie gamtos ir gyvybės dievą Dionisą komentuoja nesulaikomą vartotojiškos visuomenės regresą ir pranašauja gresiantį atpildą. Režisūrinė spektaklio kompozicija logiška ir konceptuali - tai labiau apoloniškas, o ne dionisiškas kūrinys, pirmiausiai veikiantis protą, skatinantis ne pajusti, bet suvokti spektaklio žaidimo taisykles ir jomis pasikliauti.
Visi šiuolaikiniai spektaklio komponentai suderinti - režisūra, scenografija (Gintaras Makarevičius), muzika (Linas Rimša) nuosekliai plėtoja norimą išreikšti mintį, kurios gija pačioje dramaturginėje medžiagoje vis dėlto nėra nuosekliai apčiuopiama. Šis režisūrinis sprendimas yra tik vienas iš būdų priartinti Euripido keliamus klausimus prie dabarties. Keršydamas už nuniokotą gamtą, naftoje dvesiančius paukščius, Varno Dionisas keršija ne tik už netikėjimą, bet ir suveda sąskaitas su jį išstūmusia gimine - todėl jis tampa ir labai žmogišku dievu, negalinčiu pamiršti asmeninių nuoskaudų ir nepagarbos.
Harmonijos ir chaoso priešprieša spektaklyje akivaizdi - tik darna daugiau menama, iliuzinė, pabrėžiama laikinomis, taisyklingomis, ritmingomis žmogaus pasaulio konstrukcijomis ir tik vieną kartą ant jų išryškėjančiais taikios gamtos vaizdais, ypač talentingai sumontuotais ir derančiais su kitais spektaklio komponentais: Dioniso rečitatyvas skamba tuo pat metu, kai projekcijoje vienas kitą keičia tobulo grožio gamtos sutvėrimų vaizdai - besiskleidžiantys žiedai, povas, sulėtintai šuoliuojantis leopardas, ant kurio nugaros trumpam atsiduria mįslingai nušviesta Dioniso figūra.
Būtent šiais vaizdais (projekcijų autorius Mikas Žukauskas) režisierius geba sužadinti pasąmoninius gaivališko, pirmapradžio grožio pajautos receptorius, sukurti misterišką nuotaiką iš vaizdo, šviesos ir garso.
Bet kur kas daugiau vaizdų susiję su žmogaus sukurtų taisyklių komentarais - nuo ironiškų (su nuolaida pardavinėjamų dionisiškų produktų - ožkos sūrio, vyno - reklama) iki brutaliai šokiruojančių (kupranugario skerdimo epizodas), kuriuos vainikuoja tikroviška, fizinė, apčiuopiama, netgi užuodžiama XXI a. Lietuvos šventyklos „Akropolio" griūtis.
Talentingas režisieriaus sprendimas sukurti Dionisą iš trijų pavidalų - kalbančio (Martynas Nedzinskas), šokančio (Kipras Chlebinskas) ir dainuojančio (Viktoras Gerasmovas). Visi šie ne tik gamtos, bet ir teatro dievo vaizdiniai dauguma atvejų organiškai dera - spektaklio pradžioje kuriant vieno dievo iliuziją, o antrojoje spektaklio dalyje, scenoje su Pentėjumi atvirai akcentuojant trilypę jo prigimtį. Net be didesnių pastangų išryškėja Dioniso kaip atgimstančio, iš numirusiųjų prisikeliančio dievo sąsajos su krikščioniškomis tiesomis - jas dar labiau paryškina už netikėjimą teisiančio dievo rūstybė.
Kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius Dionisus aprengė sportiniais kostiumais iš vynuogėmis išmarginto audinio - drauge su saikingu grimu sukurtas taiklus vyriškai moteriško dievo paveikslas. Režisierius leido atsiskleisti artistiniams visų trijų Dionisų privalumams - aiškus, stiprus, intonaciniu požiūriu tikras Martyno Nedzinsko balso tembras bei guvi plastika, malonus, įsitikinimą savo dieviška tiesa ir pergale abstrahuojantis sopranino Viktoro Gerasimovo vokalas, elastingi, grakštūs, beatodairiškai gaivališki Kipro Chlebinsko judesiai: įsitempiantis ir iškart atsipalaiduojantis kūnas, efektingi leopardo šuoliai, sukiniai (choreografas Krzysztofas Pastoras).
Spektaklio choras - moterys, bakchantės ir nebakchantės tuo pat metu, skirtingais įvaizdžiais sukuriančios laiko ir vietos nuoseklumui nepaklūstančią ženklų grupę: pankė, hipė, ponia, verslininkė, karė... Scenoje jos - Airida Gintautaitė, Vesta Grabštaitė, Elzė Gudavičiūtė, Jurga Kalvaitytė (arba Nelė Savičenko), Eglė Špokaitė, Aurelija Tamulytė, Toma Vaškevičiūtė - pasirodo būriu, lyg „Darom" akcijai susirinkusių guminiais batais apsiavusių savanorių grupė. Jos rečituoja choro tekstus, dalyvauja pokalbiuose su pagrindiniais herojais ar juos stebi iš šalies, renka (atrodo, kad rūšiuodamos) abipus scenos išdrabstytas šiukšles, pačios tampa naftoje įklimpusių paukščių antrininkėmis - įsisupusios į juodų šiukšlių maišų draiskanas, imituoja priešmirtinius sparnuočių traukulius ir gailiai klykauja.
Nebūtina įvardinti spektaklio žanro - skirtingi stilistiniai požiūriai ir priešybės (taika ir karas, dermė ir chaosas, komedija ir tragedija) čia supinami į viena, kaip supinami vyriškieji ir moteriškieji pradai Dioniso plastikoje ir kalbėsenoje ar Agavės (Viktorija Kuodytė) pabrėžtinai vyriškame įvaizdyje. Ironijos, sarkazmo turinčios verbalinės Dioniso scenos su patraukliai ir gyvai Nedzinsko intonuojamomis frazėmis dera su tūžmingais Pentėjo (Marius Repšys) proveržiais, kurie po kurio laiko nuslopsta, įgauna netgi užuojautą keliančio patiklumo ir naivumo, o persirengus moteriškais drabužiais virsta beveik bufonada.
Teiresijo (Vytautas Rumšas), Kadmo (Juozas Budraitis), Pentėjo tarno (Ainis Storpirštis arba Paulius Tamolė) tekstuose siekiama pusiausvyros tarp psichologinės tariamų žodžių motyvacijos ir klasikinės eilėdaros ritmikos, kuri dominuoja Pasiuntinių (Dovydas Stončius ir Marius Čižauskas) liudijimuose.
Tikro tragedinio katarsio gelmė veriasi paskutinėje Agavės ir Kadmo scenoje - čia užsimiršta smulkios nuoskaudos ir priekaištai, skleidžiasi skaudžios žmogiškos atgailos tema, ant amžinojo teatro ir aktorystės meno postamento pakylėtas, ryškėja jaudinantis dukros ir tėvo ryšys, Euripido užmegztas prieš daugybę amžių.
„Bakchantės" - kontrastų spektaklis, skatinantis žiūrovą kaitalioti suvokimo įpročius, pasitelkti žinojimą ir vaizduotę, protą ir jausmus, simbolinį ir konkretų mąstymą, gebėjimą atsipalaiduoti ir improvizuoti siūlomomis prasmėmis, juoktis, įsiklausyti į senovinio teksto grožį. Taip pat liūdėti dėl apakusio žmogaus ir - bent teatre - su baime stebėti, kaip „akropolis" akimirksniu gali virsti „nekropoliu".
