Liuda Jonušienė
 |
| Scena iš pirmojo „Equus“ pastatymo Londono Old Vice su Peteriu Firthu. Nuotrauka iš website-archive2.nt-online.org |
Net jeigu ant tavęs griūva lavina įvairiausių meno reiškinių, patirti katarsį yra taip reta, kad tuomet, kai tai nutinka, kai, pamatęs spektaklį, paveikslą, kino filmą, ką nors perskaitęs arba išgirdęs, netikėtai dalyvauji skausmingoje ir drauge šviesioje apsivalymo, pakylėjimo, išganymo šventėje – ilgai negali tuo patikėti. Kitąsyk net neleidi sau patikėti, kad nebūtum suniekintas, apšauktas neišmanėliu ar pernelyg egzaltuotu. „Na ir kas, - tariu sau, - svarbiausia, kad tai nutiko“.
Praėjus beveik dvidešimčiai metų po Peterio Shafferio pjesės „Ekvus“ pastatymo Panevėžio dramos teatre (režisierius Algimantas Pociūnas), tą patį 1973 metais parašytą draminį veikalą „Meno“ teatro scenoje interpretavo režisierius, aktorius, kino dokumentalistas, Dailės akademijos dėstytojas Rimas Morkūnas.
Nemačiau pirmojo pastatymo, tiesą sakant, kažkaip prapuolusio, prasmegusio tuo metu nepaprastą virsmą išgyvenusios Lietuvos realybės akivare, bet nediduką municipalinį miesto teatrą šiomis dienomis galima pasveikinti su puikia premjera. O panevėžiečius – su tuo, kad kažkada kažkam išsprūdęs komplimentas Panevėžiui, kaip teatrų miestui, nebuvo pasakytas tuščiai. Tiesa, gal kiek avansu ir su išlygomis, bet kartais užgauti ambicijas yra labai pravartu.
Dar šio spektaklio žiūrovai ilgam turėtų įsiminti retą ir nuostabų dalyką – naujo jauno talento gimimą. Pagrindinį Alano Strengo vaidmenį jame įspūdingai suvaidino „Meno“ teatro studijos auklėtinis, J. Balčikonio gimnazijos abiturientas Paulius Pinigis. Subtilus, tarsi įelektrintas jo ir jau patyrusio aktoriaus Vidmanto Fijalkausko (psichiatro Daiserto) duetas, visai neprastai padedamas kelių epizodinių veikėjų, kuria įtemptą, jaudinančią ir įtikinančią trijų valandų trukmės akistatą su nenuspėjama žmogaus prigimtimi.
Žirgus nuo vaikystės dievinantis septyniolikametis nei iš šio, nei iš to šešiems iš jų išbado akis. Per iki beprotystės keisto nusikalstamo poelgio psichoterapinį nagrinėjimą kasamasi vis giliau ir giliau: į pirmapradį ryšį su gamta, į šeimos tarpusavio santykius, aistros ir geismo užgimimo paslaptį, Dievo ir meilės absoliuto paieškas.
Galima buvo spektakliui suteikti ir vieną pagrindinę – erotikos spalvą. Jaunuoliui nepavyksta prarasti nekaltybės. Pasekmės klaikios. Gydytojui tenka nelengva užduotis – traukti jauną besiformuojančią asmenybę iš frustracijos ir afekto būsenos. Tačiau gili ir įvairialypė pjesė leido aprėpti kur kas daugiau. Iki pabaigos, kai ne mažiau už savo pacientą sutrikęs Daisertas sako, kad dabar žąslai atsidūrė jo burnoje, drauge su jos herojais nueinamas ilgas akmenuotas kelias.
Gražiausia tame kelyje – romantizuotas, kone sudievintas ekvus (lot. arklys), skausmingiausia – taip ir neatsakyti klausimai: o kurgi yra žmogaus apsinuoginimo, kaltumo be kaltės, pasinaudojimo kitu žmogumi ribos?
Reikia pasakyti, kad nedidelio teatro bandymas prisiliesti prie tokios gelmės, prie tekstų, kuriuos tuo pat metu scenoje imasi realizuoti garsiosios Londono ar Niujorko trupės – gerokai iššaukiantis ir rizikingas poelgis.
Vienadienių pramogų ir šou verslo švelniai prievartaujamame pasaulyje (taip sakau todėl, kad niekas tų pramogų ir šou, laimei, dar nesiūlo mainais už gyvybę) šitaip rizikuoti, eksperimentuoti gali tik šiek tiek avantiūristiški menininkai, kuriems nelabai rūpi to pasaulio reakcija. Kad ir ką kalbėtume, provincijoje tai nėra dažna. Kaip apskritai nėra dažni aukštos prabos universalūs meno reiškiniai. Provincija jų šiek tiek prisibijo. Arba primiršta. Apsivelia pigiu dekoru, inertiškomis akcijomis, grafomanija, nepilnavertiškumo kompleksais. Skausmas, aistra, dvasinės erdvės, jų didingumas ir menkystė, meilė ir atjauta, tiesos paieškos ir išsižadėjimai – visa tai, žinoma, niekur nedingę, kažkur yra, kažkur vyksta, tik tarsi nepriklauso mums. Betgi priklauso.
Nedidele to iliustracija ir savotišku įrodymu laikyčiau keletą po spektaklio nugirstų žodžių. Kažkuris iš įspūdžiais besidalijusių jaunuolių tarė: „Jau dabar žinau, kad norėsiu žiūrėti antrą kartą“...
Viename interviu Rimas Morkūnas yra pasakęs nebijantis pralaimėti, mat tikrasis profesionalumas yra gebėjimas ramiai išanalizuoti klaidas. Ir į Panevėžį padirbėti režisierius, atrodo, užsuko, pernelyg nesibaimindamas. Juo labiau kad analizuoti tenka ir būtina ne tik klaidas. Kentauro gundymai premjera nesibaigė. Režisierius yra įsipareigojęs padirbėti su antrąja „Ekvus“ sudėtimi ir net pasvarsto, ar pačiam kada nors nesuvaidinti daktaro Daiserto...
Bernardinai.lt
