Eiti į teatro „Mens Publika“ spektaklį nebuvo didelio noro, nes kiekvieną vakarą Vilniuje vyksta maži ir dideli spektakliai, kurių fiziškai peržiūrėti neįmanoma. Vis daugiau steigiasi įvairaus pobūdžio ir įvairaus profesionalumo po teatro kauke besislepiančių bendrijų. Šį kartą pavojus, aišku, buvo mažesnis - viliojo visos menininkų pavardės, tačiau tai nereiškia, kad rizika dėl to buvo mažesnė. Prasidėjus spektakliui, tapo aišku, kodėl du ryškūs aktoriai - Goda Piktytė ir ypatingo ryškumo Arvydas Dapšys - atsikraustė į Rusų dramą. Tai gerai apskaičiuota „kelionė“ prisiviliojant gerą režisierių. Aktoriai šiais laikais ieško ne tik autorių, bet ir režisierių. Jų, kaip žinia, labai trūksta, todėl patys aktoriai atėjo pas Joną Vaitkų, nusprendė dirbti ten, kur režisieriui patogu, o ne ten, kur gal būtų sąlygos palankesnės.
Nežinia, kiek ir kaip buvo repetuota, tačiau žiūrovai išvydo šmaikštų kamerinį spektaklį apie dviejų skirtingai kalbančių žmonių susikalbėjimą. Tai panašu į žmonių mokėjimą gyvenime kurti meną. Prancūzų autorės Yasminos Rezos „Atsitiktinis žmogus“ (vertėja Akvilė Melkūnaitė) - tragikomedija, ir kūrėjai šį žanrą išsaugojo. Lietuvoje šis žanras nėra populiarus ne dėl jo sudėtingumo, o atvirkščiai, dėl jo subtilaus paprastumo, kurį reikia „perkąsti“. Čia ir prasideda istorijos pabaiga. Paprastų dalykų mūsų scenose nedaug, nes teatras sunkiai valosi iš dūmų, kakofonijos, sceninės eklektikos. O „Atsitiktinis žmogus“ pasižymi švara, minimalizmu ir ryškia koncepcija. Be to, spektaklis nei grubus, nei dirbtinis. Jis trapus ir pažeidžiamas, nes pagrindinis jo įrankis - atspalvių kalba. Vaidybos pustonių čia tiek daug, paliktos tokios galimybės jiems gausėti, kad tampa pavydu, žvelgiant į aktorių patiriamą kūrybos palaimą. Šis spektaklis, kaip retas kuris, turi nemažai galimybių varijuoti, dauginti potekstes.
Yra nemažai pavyzdžių, kada geri aktoriai spektakliuose springsta nuo sceninės netiesos. Nors „Atsitiktinis žmogus“ - dar tik premjerinis spektaklis, tačiau jame netikrumo jau nelikę. Aišku, vairą laiko Arvydas Dapšys. Jo Vyras, garsus rašytojas - „dapšiškai“ nenusakomas. Aktorius jame įkūnijo tiek daug įvairių žanrinių pustonių, kad negali jo personažui suteikti vienos reikšmės. Svarbiausia, Dapšys tvirtai vaidina netvirtas gyvenimiškas situacijas, ir tai sudaro visą jo vaidybos žavesį. Du žmonės susitinka traukinio vagone, ir šio susitikimo metu išaiškėja tūkstančiai įvairiausių detalių - šeimyninių, buitinių, socialinių. Svarbiausia, dramaturgė ant padėklo padeda tų personažų pasąmonės transformacijas. Dapšys, turėdamas unikalią aktorinę patirtį, tas situacijas dar labiau sustiprina, nes jis ne vaidina, ne išsako jas, o jose gyvena. Pirmiausia aktorius veikia ir tik vėliau savo veiksmą pateisina žodžiais. Tai reta teatrinė savybė, kurią žiūrovas gali šiandien regėti.
Goda Piktytė pirmiausia vaidina prancūzę, jos vaidybai taip pat būdingos iki kruopelyčių apgalvotos detalės. Jos Moteris nuo pradžios iki pabaigos savo tikrąjį grožį slepia po rafinuotų manierų šydu. Iš Paryžiaus į Frankfurtą riedančio traukinio kupė ši moteris tarytum pražysta antram gyvenimui, kuris dar taip neseniai buvo knyginis (ji papuolė į vieną kupė su savo mėgstamiausiu rašytoju). Ji skleidžiasi pamažu, tarytum tausodama save. Iš pradžių regime daugiau grafišką šio personažo piešinį, tačiau Moteris netrukus atgyja impulsais, kuriuos Piktytė išsprogdina energijos žaibais. Taip ir regi jos vaidinamos Moters tikrąjį veidą - be grimo. Jis šiltas, atviras ir jausmingas. Bet ji priversta visa tai savyje gniaužti. Slepiamus jausmus ji ryja kartu su saldumynais, kuriuos elegantiškai kramsnoja tylos zonose - tada, kai vėl imi girdėti traukinio ratų dundesį. Jeigu jos partneris tyloje yra aktyvus, tai Piktytė - nebyli. Ji tarytum už geležinės uždangos, už kurios tvyro paslaptis. Be to, aktorė „slepiasi“ ir po sudėtingu grimu. Vaidindama pagyvenusią damą, ji nepabūgo savo veido išvagoti dirbtinėmis raukšlėmis, su kuriomis ne taip paprasta laisvai valdyti mimiką. Aktorei beliko reaguoti savo išraiškingomis akimis.
Tiek Dapšio Vyras, tiek Piktytės Moteris stilistiškai tiksliai charakterizuoti. O šių charakteristikų autorė - dailininkė Diana Lozoraitienė. Sukūrusi kostiumus ne vienam Mažojo teatro spektakliui, kol kas ši gabi dailininkė buvo lyg ir „nematoma“, nes kiekvieną kartą ji turėjo gelbėti situacijas „iš padėties“ (amžinas pinigų stygius, kai kostiumus reikia kurti kažką iš kažkur „parenkant“). Tačiau kiekvieną kartą ji jautriai įsižiūrėdavo į spektaklio erdvę, ir jos darbai tapdavo svarbiais.
„Atsitiktinis žmogus“ - tam tikras Lozoraitienės debiutas, nes ji galėjo nevaržoma pademonstruoti ne tik savo fantaziją ir išmanymą, bet ir meilę pačiam teatrui. Abu aktoriai jos „sukurti“ nuo gavos iki kojų. Kaip ir priklauso, rašytojas - su liemene, skarele, keistu krepšiu, kuris gali būti panaudotas drabužiams, bet rašytojai vietoj jų geriau prisikrauna įvairių popiergalių. Rašytojas toks, kokių pilna knygų mugėse. Galų gale tai žmogus, kuris kiekvienoje situacijoje nori matyti tobulesnį gyvenimą. Jis viską derina, bet pats iki galo nesusiderina. Todėl rašytojo rudų spalvų derinys, kaip ir jo sąmonė, derinti ir nesuderinti.
O Moterį Lozoraitienė „ištapė“ vos ne kaip vaškinę lėlę. „Vaikščiojantis kostiumėlis“. Bet kostiumėlio griežtumas Piktytę pavertė ne sekretore, o prancūziška dama. Todėl žiūrovai galėjo gerėtis kiekviena kostiumo detale - nuo sagutės iki „ridikiulio“. Dėmesys sudėtingam grimui - taip pat unikalus atvejis antigriminio teatro eroje.
Spektaklis, kuris ne toks jau ir trumpas (1 val. 40 min.) ne tik neprailgsta, bet praeina vienu gaistu. Žiūrovai vienu atsikvėpimu, be jokių čiaudulių ir kosčiojimų į jį reaguoja. Norisi net tęsinio: o kaip gi bus toliau po „laimingos pabaigos“ (iš kupė ji išeina jam už parankės)? Ir įdomus jų likimas ne vien dėl personažų, bet ir dėl pačių aktorių, realiai gyvenančių čia pat - sprindžio atstumu nuo žiūrovų. Kaip jiems pavyks išlaikyti šį mikroklimatą, kuris jau yra sukurtas, tuo labiau, kad Rusų dramos erdvė labai tinka scenografės Vilmos Galeckaitės-Dabkienės sprendimui. Ji, kaip ir daugelis teatrą kuriančių moterų, yra labai darbšti, o tai, ką yra sukūrusi iki „Atsitiktinio žmogaus“, visada pasižymėjo preciziškumu. Šiame spektaklyje ji žiūrovus susodino vos ne sceninėje aikštelėje. Leido jiems ne tik klausytis personažų sąmonės pliūpsnių, bet ir patiems nors trumpam tapti amžinos kelionės į tikėjimo išsipildymą dalyviais. Scenovaizdis, rodos, pats paprasčiausias: kupė, langas, du suolai, staliukas. Bet atlikimo kultūra ir skonis šį spektaklį padarė stilingu ir grakščiu. Jeigu „keliautojai“ siekia tobulumo, tai dailininkė savo tegul ir kamerinio formato spektakliu pademonstruoja savo profesinį tobulumą.
Ką veikia režisierius šioje „antiveiksminėje“ medžiagoje? Kaip surežisuojama svarstymų, minčių lavina? Kaip vidiniai pamąstymai, monologai tampa ne kakofonija, o darniu kūriniu? Jonas Vaitkus, priėmęs aktorių, dailininkių siūlymus, šį spektaklį pavertė ne vien išgirstama veikėjų minčių išklotine, bet pabandė sukurti kitą, tik žiūrovui regimą lauką: viena, ką ir kaip kalba personažai, kita - ką girdi žiūrovas. Tai ir yra šiuolaikinio meno kūrinys. Jis ne sugalvotas, o tiksliai nuvairuotas į paslėptą dialogą su žiūrovu. Tai - dialoginis teatras, nes Vaitkui žiūrovas visada rūpi. Jis nesistengia, kad žiūrovas suprastų spektaklį, jam svarbu maksimaliai apnuoginti veikėjus, kad žiūrovas juoktųsi ar liūdėtų ne iš jų tariamų žodžių, bet iš jų poteksčių. Gracingas realizmas tampa ne tik menine forma, bet autentiška psichologinio teatro išraiška. Režisieriui pavyksta neišsenkančių žodžių sraute išgirsti ir sopulingą tylą. Svarbiausia, jis myli gyvenimą, kurio tunelio gale tikrai yra šviesa. Vaitkus gerbia autorių, todėl išlošia. Ir, rodos, paprastas Yasminos Rezos tragifarsas tampa šmaikščiu ir intelektualiu kūriniu.
