Žilvino Vingelio režisuotas „Orfėjas“ labiausiai pradžiugino tuo, kad truko beveik pusvalandžiu trumpiau, nei buvo nurodyta spektaklio aprašyme. Toks „susitraukimas“ reiškia, kad režisierius ir atlikėjai geba kritiškai žvelgti į savo mintis bei sceninę išraišką ir susikoncentruoti į svarbiausius dalykus. Aiškumu, nuoseklumu (su vienintele išimtimi), skoninga vizualika ir dėmesiu esmei šis Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis išsiskiria iš daugumos šiandienės Lietuvos teatro kūrybos.
Pjesę „Orfėjas“ prancūzų avangardistas Jeanas Cocteau parašė XX a. pradžioje. Tuo metu Europos dramaturgijoje plito graikų ir romėnų mitų bei figūrų interpretacijos. Cocteau pjesei pasirinko Orfėjo ir Euridikės istoriją apie įstabų dainių ir jo pasiryžimą žengti į pragarą, kad parsivestų iš jo mirusią žmoną. Didingiausia meilės išraiška laikytą mitą prancūzų kūrėjas perkėlė į viduriniosios klasės poros kasdienybę, kurioje – kaip bet kurioje šeimoje – santykius lydi pakilimai ir nuopuoliai. Šią šeimą krizė ištinka įsiterpus pašaliniams fenomenams: aukščiausiam kūrybos džiaugsmui ir jį lydinčiai šlovei.
Cocteau interpretacijoje šlovę Trakijoje patyręs Orfėjas su iš gimtosios šeimos išplėšta Euridike persikelia į kaimą, nes ten patogiau gyventi jo netikėtai surastam naujam įkvėpimo šaltiniui – arkliui. Pasikeitus mūzai, žmona bando susitaikyti su ją išlaikančiu sutuoktiniu, tačiau priekaištauja jam, neva arklį jis įsimylėjęs stipriau nei ją. Vėliau dramaturgas tiksliai sužaidžia Orfėjo reakcijomis, pagrįsdamas ir iškart paneigdamas žmonos kaltinimus. Absurdiškos situacijos ir jų reflektavimo bei negebėjimo to daryti susidūrimas kuria dadaistišką pjesės stilių ir nuotaiką. Laimė, spektaklio režisierius puikiai tai jaučia ir sceninėmis priemonėmis skoningai bei tiksliai pastiprina Cocteau pjesę apie amžinybės fenomeną.
Po spektaklio leidžiantis į rūbinę teko nugirsti sutrikusią dalies žiūrovų ironiją, bandant tarpusavyje išsiaiškinti, apie ką buvo spektaklis. Taip ir turi būti, kai aiškinti scenos menus pratusi kultūra susiduria su siurrealistinio pobūdžio pjese, kurioje konfliktai prasideda dėl žodžius beldžiančio arklio, o žmonių santykių bangos skalauja Pragaro, Žemės ir Rojaus krantus. Tokiuose kūriniuose paprastai įmanoma daugybė interpretacijų. O jei menininkai siektų apsiriboti viena, siūlyčiau pakelti galvą ir liepti jiems neaiškinti, ką žiūrovams daryti su savo mintimis.
Cocteau „Orfėją“ galima perskaityti kaip amžinybės siekį ir kraštutinį pasipriešinimą gyvybės laikinumo idėjai. Žmogui tai yra nepaprastai svarbu, nes tai diktuoja instinktai. Ir nors fiziškai tai nėra įmanoma, mes sugalvojome, kaip bent jau pasijausti įsiamžinę: tam renkamės susilaukti vaikų ir laikyti juos savo pačių tąsa, arba įdėti indėlį į meną ir kultūrą, tikėdamiesi, kad rezultatai ar bent mūsų vardai išliks amžiams. Štai Orfėjas siekia įsiamžinti kaip genialių eilių kūrėjas, tačiau, išnaudojęs savo paties resursus, imasi ieškoti kitokių, dar niekieno neatrastų šaltinių. Svajonė išsipildo, tačiau visai kitaip, nei tikėtasi: žmonijos atmintyje jis išlieka kaip vienintelė Pragare viešėjusi gyvasis.
Tai tėra viena iš galimų interpretacijų. Tačiau šiuo atveju interpretuoti net nebūtina, nes Vingelio „Orfėją“ galima stebėti vien kaip estetinio pasitenkinimo šaltinį. Vietoj dramaturgo siūlytų paprastų, kaimiškų kostiumų, Tomo Rinkūno Orfėjas ir Agnės Šataitės Euridikė Dovilės Gecaitės aprengti išeiginiais drabužiais, būdingais XX amžiaus pradžios salonams. Nieko keista, nes šiandien išgirdę sąvoką „paprastas žmogus“ sostinės žiūrovai turbūt pirmiausia pagalvotų apie viduriniosios klasės pilietį, besistengiantį atrodyti pasiturintį.
Personažų šukuosenose dominuoja bangelės – ne tik Orfėjo ir Euridikės, bet ir tarp dviejų pasaulių nardančio stikliaus-angelo Ertebizo, Mirties bei dviejų jos pagalbininkų – pradedančio Rafaelio ir patyrusio Azraelio. Pastarieji, vaidinami jauniausios kartos aktorių Luko Dirsės ir Roberto Petraičio, pačioje spektaklio pradžioje tarsi metronomai pradeda mušti spektaklio ritmą. Utriruotai raiškia tartimi bei žaismingu tonu jie prisistato cirko artistais (nors vėliau cirko technikas vaizduoja tik Ertebizą vaidinantis Kasparas Varanavičius). Toks pasirodymas prikausto dėmesį, padiktuodamas žiūrovams aiškias sąlygas: mes jums rodome spektaklį, kuriame pamatysite ir kasdienės dramos, ir stebuklingų nutikimų. Kitaip sakant, bus ir realybės, ir pakilimo virš jos (taip pat ir tiesiogine to žodžio prasme).
„Orfėjas“ yra išskirtinai stilingas spektaklis, kuriame aktorių manieros, kostiumai, scenografijos detalės ir net vaizdo projekcijos skoningai dera tarpusavyje ir papildo vieni kitus. Cocteau pjesėje pateikia labai daug informacijos, tad ją režisuojant pakanka vietos nuklysti iš šalį. Vingelis, regis, neatsisakė nė vieno konteksto. Priešingai – jis apkrovė pjesę daugybe išraiškos priemonių ir viską techniškai suveržė. Taip jis padėjo žiūrovams per trumpą laiką patirti daug informacijos ir nuo jos nepavargti.
Tikslus ritmas ir intriga sutriko vienintelį kartą – scenoje pasirodžius Arvydo Dapšio Policijos komisarui ir Tomo Stirnos Teismo sekretoriui, besiaiškinantiems Orfėjo mirties (kai jį sudrasko Bakchantės) aplinkybes. Tai – vieninteliai personažai, pažįstantys vien tik žemiškąjį pasaulį. Jie charakteringi ne mažiau nei anksčiau matyti veikėjai, tačiau pasižymi siauresniu mąstymu ir kur kas labiau suvaržytomis judesių amplitudėmis, tarsi iliustruojant atsidavimą tvarkai.
Begalinės Dapšio ir Stirnos pauzės bei nemotyvuotas vidine tuštuma pasižyminčių personažų sureikšminimas sustabdė iki tol intrigavusį siužetą ir sugrąžino blogą lietuviško teatro savybę, kurios iki tol puikiai išvengta kitiems aktoriams tiksliai artikuliuojant savo veiksmus. Vos per akimirką visa, kas buvo sukurta scenoje, tapo nebesvarbu, nes ją užpildė Policijos komisaro figūra ir prajuokinti publiką siekiančio aktoriaus (šiuo atžvilgiu dominavo Dapšys) pastangos. Jei tokia scena būtų parodyta kaip intermedija, išraišką galėtume priimti kaip erdvę atsipalaiduoti. Tačiau tai vyksta kone kulminacinėje scenoje, prieš pat finalą. Tad nauja vaidybos maniera išmuša iš vėžių ir vietoj siurrealistinės painiavos žiūrovo galvoje palieka nesusipratimą.
Jei ne ši scena, Vingelio vedamos komandos „Orfėją“ laikyčiau išskirtinai tvirtu ir vientisu spektakliu. Tačiau net šiomis aplinkybėmis kūrinys išliko kaip atgaiva lietuviškame teatre, kuriame idėjos, medžiaga ir sceninė išraiška harmoningai sudera labai retai. O galiausiai, džiugu ir dėl to, kad greta daugybe prasmių puikaus prieš trejus metus slovėno Tomio Janežičiaus pastatyto spektaklio „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre atsiranda daugiau rekomenduotinų pamatyti kūrinių.
