Šįkart „Teatronas“ surengė neeilinio formato spektaklį - degustacinę tragikomediją „Titas“ pagal Williamo Shakespeare'o pjesę „Titas Andronikas“. Spektaklis įdomus ne vien todėl, kad dalis panorėjusių žiūrovų galėjo įsigyti vietas scenoje ir degustuoti virtuvės šefo Tado Eidukevičiaus patiekalus. Įdomu stebėti, ką žiūrovų buvimas scenoje suteikė pačiam spektakliui.
Pjesė pritvinkusi lengva ranka išrašyto smurto, vietomis sunku patikėti, kad iš tikrųjų visa tai skaitai. Šiurpu, kai pjesės veikėjas broliams gotams sako, kad štai, jums nereikia siekti moters, verčiau pasinaudokite miško uždanga ir paimkite ją jėga. Bet kai spektaklyje šias eilutes išsako moteris - Mildos Naudžiūnaitės įkūnijama gotų sesuo, susidaro dar storesnis sumedėjusios nejautros sluoksnis. Regis, išniekinti buvo negana, aukai dar nupjovė rankas ir liežuvį. Na ir, žinoma, spektaklio epicentras - vakarienė su pyragais, iškeptais iš nužudytų valdovės sūnų. Kaip „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, tik delikatesai patiekti kuklesne forma.
Gildo Aleksos režisuotas spektaklis - stilizuota žiaurumo fiesta, joje vietoje kardų mosuojama golfo lazdomis ir teniso raketėmis. Broliai gotai savo apranga primena Michaelio Haneke's „Funny games“ (Smagūs žaidimėliai) estetiką iš 2007-ųjų versijos. Nors ne tik vizualiai, prisideda ir elgsena: skėrių mitrumas, nepaliaujamas noras kenkti tuo mėgaujantis, didžiavimasis pačiais savimi ir pridaryta žala. Nupjautos rankos tampa tragikomišku leitmotyvu, visiems kirba jas paminėti: nuo besityčiojančių brolių kaltininkų iki Kasparo Varanavičiaus muzikinių solo išstojimų, nepamirštant dainose įterpti frazių su žodžiu „rankos“.
Personažai priminė laikmečiuose pasimetusią „Tito“ ekranizaciją su Anthony'iu Hopkinsu. Tik Daliaus Skamarako karvedys neturi to kariško grubaus netašytumo, Arno Ašmono imperatorius Saturninas išsiverčia be ekstravagantiškų drabužių ir makiažo. O Vilmos Raubaitės gotų karalienė Tamora turi tokį magnetizmą, sceninę charizmą ir žavesį, kad, nors esti kerštinga intrigantė, norisi ją matyti vėl ir vėl. Karolio Kasperavičiaus ir Lauryno Jurgelio broliai spinduliuoja psichopatams būdingą žavesį - slėpdamiesi už simpatiško fasado rezga šlykščiausius planus aistroms patenkinti.
Spektaklio išskirtinumas - brangesnius bilietus įsigijusiems žiūrovams surengta degustacija scenoje. Ar degustavusiems pasisekė pajusti spektaklio skonį, reikėtų klausti jų pačių, bet jų buvimas scenoje sukūrė naujas spektaklio prasmes. Aidi makabriškas šakutės ir peilio dzingsėjimas į lėkštę, kol anapus stalo aiškinamasi, kas išprievartavo karvedžio dukrą.
Spektaklio mintys nėra specifiškai susijusios su būtent tą vakarą scenoje buvusiais žiūrovais-degustatoriais. Vietos žiūrovams prie stalo scenoje į spektaklį įveda papildomą elementą, kai greta vaidinamos kraugeriškos dramos sėdi degustacija besigardžiuojantys stebėtojai. Kitą vakarą jų vietas užims kiti, tačiau tai nesvarbu. Scenoje pasodinti žiūrovai užima konceptualią vietą, konstantą, kuri savo prasme išlieka ta pati.
Su privilegija ateina ir tam tikra atsakomybė. Gali mėgautis maistu ir gėrimais, stebėti spektaklį iš neįprastos pozicijos. Vis tik, atsisėsdamas ten, viso spektaklio metu turi atlaikyti salės žiūrovų žvilgsnius. Dėl apšvietimo, vargu, ar esi aiškiai matomas, bet mintis, kad esi stebimas, turbūt visada yra. Tampi akivaizdžia spektaklio dalimi.
Iš dalies atsišaukia ir neretai filmuose plėtojami grobuoniški scenarijai, kai žmonės įmetami į mirtinas situacijas tam, kad palinksmintų elitą. Apie turtingųjų pasilinksminimus, kylančius iš hierarchiškai žemiau esančiųjų kančios, sufleruoja pati spektaklio koncepcija: kai vaidinami valdžios tamsiąja puse, jos galia apsinuodiję žmonės ir nuo jų kenčiantys, o užstalėje ne aktoriai, bet scenoje pasirinkę būti žiūrovai valgo užsigerdami iš taurių.
Visų kitų vakarienei buvo patiektas spektaklis, pasišaipantis iš šekspyriškai lengvabūdiško smurto, kai žmogaus gyvybė nelabai daug reiškia. Absurdiškas žiaurumo perviršis visumą paverčia tiesiog juokingu galia springstančiųjų nuopuoliu. Tuomet galime suprasti karvedžio Tito brolį Marką (Julius Žalakevičius), nutinkančias baisybes priimantį neįskaitomu veidu, o sielvartą reiškiantį pritildytomis reakcijomis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
