Salė kurį laiką sėdi nuvytusi: stebi ir kai kuo stebisi, bet vos tik išgirsta žodį „Lietuva“, iškart atsigauna. Tarytum čia įvyktų spektaklio lūžis, kulminacija.
Spektaklyje nėra nei interpretacijos, nei taiklios iliustracijos. Gal jis skirtas tiesiog pramogai – paklausyti gražiai atrodančių ir gražiai dainuojančių aktorių-solistų gražioje sceninėje erdvėje?
Įprastą valdovo „makbetizacijos“ – valdovo kompromitacijos ir pražūties – istoriją „Septynios gražuolės“ tarytum apverčia aukštyn kojom: pasakoja valdovo apsivalymo – jo „jogos“ – istoriją.
Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžioje parašytus „Priesakus sūnui“ Aušra Pukelytė perkelia į šiuolaikinį kontekstą: juos gali ištarti bet kuris tėvas ir motina, išlydėdami jau subrendusį vaiką į platųjį pasaulį.
Atrodo, kad režisierius taip bijo jam, spėju, jau gerokai įkyrėjusio publikos juoko, kad visais įmanomais būdais vengia bent kiek gyvesnių, originalesnių sprendimų.
Anželikos Cholinos kūrybos adresatas – pagaliau Lietuvoje susiformavusi vidurinė klasė, besistengianti patekti į žurnalo „Žmonės“ puslapius.
Romantiškuosius „Moterų kranto“ solo, duetus ir trio keičiantys pabūklai ir sirenos bei keliskart sušmėžuojančios milinės priverčia susimąstyti, kaip pakito šio spektaklio moterys nuo 1998-ųjų iki 2008-ųjų?
Visos istorijos ir jos herojų reakcijų, pasirinkimų paradoksalumas atsiranda iš to, kad jų gyvenimą, panašų į „penktajame puslapyje“ aprašomus kriminalus, siūloma keisti kitu kraštutinumu – visiška šviesa.
Audronės Girdzijauskaitės tekstas, pasižymintis sodriu autentiškumu, iškelia Vitalijų Mazūrą kaip realų, gyvą asmenį, kūrėją, pažinusį ne tik pripažinimo palaimą, bet ir netikėtumų iššūkius.