Kas labiausiai pakeri?

Agnė Zėringytė 2023-02-13 7md.lt, 2023-01-30
Scena iš baleto „Užburtos akys“, choreografė Edita Stundytė (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš baleto „Užburtos akys“, choreografė Edita Stundytė (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Gruodžio 17 d. ir taip gausų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą vaikams papildė choreografės Editos Stundytės baletas „Užburtos akys“, prisidedantis prie kitų nedidelio formato vaikiškų spektaklių. Šiame kūrinyje pakeri ne akys, o scenos šone nedidelio orkestro atliekama Wolfgango Amadeus Mozarto muzika. Į ją norisi pasinerti visu kūnu ir juslėmis - muzika užliūliuoja ir mažuosius, ir suaugusius žiūrovus, tačiau tik tuo neapsiribojama.

Spektaklio siužetas paremtas Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos „Smėlio žmogus“ ir baleto „Kopelija“ motyvais. Hoffmanno vardas neatsiejamas nuo baleto - pagal jo kūrinį „Spragtukas ir pelių karalius“ pastatytas vienas žinomiausių ir nuo žiemos švenčių neatskiriamas „Spragtukas“. Šio autoriaus istorijos įkvepia kitus kūrėjus jas interpretuoti, todėl skirtingais pavidalais scenoje atgyja iki šiol. Tai liudija ir „Užburtos akys“.

Šįkart siekta Hoffmanno istoriją sušiuolaikinti pasitelkiant roboto ir žmogaus priešpriešą, kovą tarp dirbtinio ir žmogiško intelekto. Galiausiai laimi, žinoma, žmogus ir žmogiška draugystė. Vis dėlto kyla esminis klausimas: kodėl vis dar plėtojamas naratyvas, kad žmogus ir technologijos negali draugauti? Kodėl į modernybę žiūrima su įtarimu ir priešiškumu? Šiuolaikinis vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, po pandemijos laikotarpio puikiai suvokia, kad technologijos nėra mūsų priešai, jos nesikėsina į žmogišką draugystę, o kaip tik padeda ją sutvirtinti. Spektaklyje į šį aspektą nebuvo atsižvelgta ir apsiribota žinomo konflikto technologijos vs žmonija kūrimu.

Įspūdingas šio baleto vizualinis apipavidalinimas: šviesų dailininkų Levo Kleino bei Andriaus Ringevičiaus ir vaizdo projekcijų autoriaus Mariaus Vilčinsko sukurtos detalės pagyvino Indrės Pačėsaitės miestą vaizduojančią scenografiją ir padarė ją suprantamą bei įdomią spektaklio auditorijai - vaikams. Vizualiąją dinamiką sustiprino ir papildė elektroniniai kompozitorės Agnės Matulevičiūtės intarpai.

Pagrindinius vaidmenis atliko LNOBT trupės naujokai: Natanaelį sukūrė Joao Jezleris, mergaitę Klarą - Darija Seliukaitė, o lėlę Olimpiją - Briese Phelan-Boyd. Choreografiją šokėjai atliko grakščiai ir švelniai, kaip ir reikalauja pati istorija, o Phelan-Boyd savo vaidmeniu sujungė emociją, absurdą, humorą ir graciją.  

Kad ir kokie užburiantys būtų soliniai ir duetiniai šokiai, vis dėlto spektakliui pritrūko dinamikos, o kai kurios detalės perteikiamos per daug tiesmukai. Nors afiša skelbia, kad spektaklis skirtas 7-12 metų vaikams, auditorijos pasirinkimas kelia abejonių. Nepaisant efektingų projekcijų ir neįprastų garsų, spektaklis iki galo neišlaiko žiūrovų dėmesio ir prailgsta.

Baletas vaikams „Užburtos akys“ - tarsi besikeičiančių spalvų lydimas sapnas, leidžiantis pakilti virš tikrovės ir susilieti su gerai žinoma, bet vis nauju pavidalu atgimstančia muzika.

7md.lt

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.