Kas labiausiai pakeri?

Agnė Zėringytė 2023-02-13 7md.lt, 2023-01-30
Scena iš baleto „Užburtos akys“, choreografė Edita Stundytė (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš baleto „Užburtos akys“, choreografė Edita Stundytė (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Gruodžio 17 d. ir taip gausų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą vaikams papildė choreografės Editos Stundytės baletas „Užburtos akys“, prisidedantis prie kitų nedidelio formato vaikiškų spektaklių. Šiame kūrinyje pakeri ne akys, o scenos šone nedidelio orkestro atliekama Wolfgango Amadeus Mozarto muzika. Į ją norisi pasinerti visu kūnu ir juslėmis - muzika užliūliuoja ir mažuosius, ir suaugusius žiūrovus, tačiau tik tuo neapsiribojama.

Spektaklio siužetas paremtas Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos „Smėlio žmogus“ ir baleto „Kopelija“ motyvais. Hoffmanno vardas neatsiejamas nuo baleto - pagal jo kūrinį „Spragtukas ir pelių karalius“ pastatytas vienas žinomiausių ir nuo žiemos švenčių neatskiriamas „Spragtukas“. Šio autoriaus istorijos įkvepia kitus kūrėjus jas interpretuoti, todėl skirtingais pavidalais scenoje atgyja iki šiol. Tai liudija ir „Užburtos akys“.

Šįkart siekta Hoffmanno istoriją sušiuolaikinti pasitelkiant roboto ir žmogaus priešpriešą, kovą tarp dirbtinio ir žmogiško intelekto. Galiausiai laimi, žinoma, žmogus ir žmogiška draugystė. Vis dėlto kyla esminis klausimas: kodėl vis dar plėtojamas naratyvas, kad žmogus ir technologijos negali draugauti? Kodėl į modernybę žiūrima su įtarimu ir priešiškumu? Šiuolaikinis vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, po pandemijos laikotarpio puikiai suvokia, kad technologijos nėra mūsų priešai, jos nesikėsina į žmogišką draugystę, o kaip tik padeda ją sutvirtinti. Spektaklyje į šį aspektą nebuvo atsižvelgta ir apsiribota žinomo konflikto technologijos vs žmonija kūrimu.

Įspūdingas šio baleto vizualinis apipavidalinimas: šviesų dailininkų Levo Kleino bei Andriaus Ringevičiaus ir vaizdo projekcijų autoriaus Mariaus Vilčinsko sukurtos detalės pagyvino Indrės Pačėsaitės miestą vaizduojančią scenografiją ir padarė ją suprantamą bei įdomią spektaklio auditorijai - vaikams. Vizualiąją dinamiką sustiprino ir papildė elektroniniai kompozitorės Agnės Matulevičiūtės intarpai.

Pagrindinius vaidmenis atliko LNOBT trupės naujokai: Natanaelį sukūrė Joao Jezleris, mergaitę Klarą - Darija Seliukaitė, o lėlę Olimpiją - Briese Phelan-Boyd. Choreografiją šokėjai atliko grakščiai ir švelniai, kaip ir reikalauja pati istorija, o Phelan-Boyd savo vaidmeniu sujungė emociją, absurdą, humorą ir graciją.  

Kad ir kokie užburiantys būtų soliniai ir duetiniai šokiai, vis dėlto spektakliui pritrūko dinamikos, o kai kurios detalės perteikiamos per daug tiesmukai. Nors afiša skelbia, kad spektaklis skirtas 7-12 metų vaikams, auditorijos pasirinkimas kelia abejonių. Nepaisant efektingų projekcijų ir neįprastų garsų, spektaklis iki galo neišlaiko žiūrovų dėmesio ir prailgsta.

Baletas vaikams „Užburtos akys“ - tarsi besikeičiančių spalvų lydimas sapnas, leidžiantis pakilti virš tikrovės ir susilieti su gerai žinoma, bet vis nauju pavidalu atgimstančia muzika.

7md.lt

recenzijos
  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.