Kas labiausiai pakeri?

Agnė Zėringytė 2023-02-13 7md.lt, 2023-01-30
Scena iš baleto „Užburtos akys“, choreografė Edita Stundytė (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš baleto „Užburtos akys“, choreografė Edita Stundytė (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Gruodžio 17 d. ir taip gausų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą vaikams papildė choreografės Editos Stundytės baletas „Užburtos akys“, prisidedantis prie kitų nedidelio formato vaikiškų spektaklių. Šiame kūrinyje pakeri ne akys, o scenos šone nedidelio orkestro atliekama Wolfgango Amadeus Mozarto muzika. Į ją norisi pasinerti visu kūnu ir juslėmis - muzika užliūliuoja ir mažuosius, ir suaugusius žiūrovus, tačiau tik tuo neapsiribojama.

Spektaklio siužetas paremtas Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos „Smėlio žmogus“ ir baleto „Kopelija“ motyvais. Hoffmanno vardas neatsiejamas nuo baleto - pagal jo kūrinį „Spragtukas ir pelių karalius“ pastatytas vienas žinomiausių ir nuo žiemos švenčių neatskiriamas „Spragtukas“. Šio autoriaus istorijos įkvepia kitus kūrėjus jas interpretuoti, todėl skirtingais pavidalais scenoje atgyja iki šiol. Tai liudija ir „Užburtos akys“.

Šįkart siekta Hoffmanno istoriją sušiuolaikinti pasitelkiant roboto ir žmogaus priešpriešą, kovą tarp dirbtinio ir žmogiško intelekto. Galiausiai laimi, žinoma, žmogus ir žmogiška draugystė. Vis dėlto kyla esminis klausimas: kodėl vis dar plėtojamas naratyvas, kad žmogus ir technologijos negali draugauti? Kodėl į modernybę žiūrima su įtarimu ir priešiškumu? Šiuolaikinis vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, po pandemijos laikotarpio puikiai suvokia, kad technologijos nėra mūsų priešai, jos nesikėsina į žmogišką draugystę, o kaip tik padeda ją sutvirtinti. Spektaklyje į šį aspektą nebuvo atsižvelgta ir apsiribota žinomo konflikto technologijos vs žmonija kūrimu.

Įspūdingas šio baleto vizualinis apipavidalinimas: šviesų dailininkų Levo Kleino bei Andriaus Ringevičiaus ir vaizdo projekcijų autoriaus Mariaus Vilčinsko sukurtos detalės pagyvino Indrės Pačėsaitės miestą vaizduojančią scenografiją ir padarė ją suprantamą bei įdomią spektaklio auditorijai - vaikams. Vizualiąją dinamiką sustiprino ir papildė elektroniniai kompozitorės Agnės Matulevičiūtės intarpai.

Pagrindinius vaidmenis atliko LNOBT trupės naujokai: Natanaelį sukūrė Joao Jezleris, mergaitę Klarą - Darija Seliukaitė, o lėlę Olimpiją - Briese Phelan-Boyd. Choreografiją šokėjai atliko grakščiai ir švelniai, kaip ir reikalauja pati istorija, o Phelan-Boyd savo vaidmeniu sujungė emociją, absurdą, humorą ir graciją.  

Kad ir kokie užburiantys būtų soliniai ir duetiniai šokiai, vis dėlto spektakliui pritrūko dinamikos, o kai kurios detalės perteikiamos per daug tiesmukai. Nors afiša skelbia, kad spektaklis skirtas 7-12 metų vaikams, auditorijos pasirinkimas kelia abejonių. Nepaisant efektingų projekcijų ir neįprastų garsų, spektaklis iki galo neišlaiko žiūrovų dėmesio ir prailgsta.

Baletas vaikams „Užburtos akys“ - tarsi besikeičiančių spalvų lydimas sapnas, leidžiantis pakilti virš tikrovės ir susilieti su gerai žinoma, bet vis nauju pavidalu atgimstančia muzika.

7md.lt

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.