Kas labiausiai pakeri?

Agnė Zėringytė 2023-02-13 7md.lt, 2023-01-30
Scena iš baleto „Užburtos akys“, choreografė Edita Stundytė (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš baleto „Užburtos akys“, choreografė Edita Stundytė (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Gruodžio 17 d. ir taip gausų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą vaikams papildė choreografės Editos Stundytės baletas „Užburtos akys“, prisidedantis prie kitų nedidelio formato vaikiškų spektaklių. Šiame kūrinyje pakeri ne akys, o scenos šone nedidelio orkestro atliekama Wolfgango Amadeus Mozarto muzika. Į ją norisi pasinerti visu kūnu ir juslėmis - muzika užliūliuoja ir mažuosius, ir suaugusius žiūrovus, tačiau tik tuo neapsiribojama.

Spektaklio siužetas paremtas Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos „Smėlio žmogus“ ir baleto „Kopelija“ motyvais. Hoffmanno vardas neatsiejamas nuo baleto - pagal jo kūrinį „Spragtukas ir pelių karalius“ pastatytas vienas žinomiausių ir nuo žiemos švenčių neatskiriamas „Spragtukas“. Šio autoriaus istorijos įkvepia kitus kūrėjus jas interpretuoti, todėl skirtingais pavidalais scenoje atgyja iki šiol. Tai liudija ir „Užburtos akys“.

Šįkart siekta Hoffmanno istoriją sušiuolaikinti pasitelkiant roboto ir žmogaus priešpriešą, kovą tarp dirbtinio ir žmogiško intelekto. Galiausiai laimi, žinoma, žmogus ir žmogiška draugystė. Vis dėlto kyla esminis klausimas: kodėl vis dar plėtojamas naratyvas, kad žmogus ir technologijos negali draugauti? Kodėl į modernybę žiūrima su įtarimu ir priešiškumu? Šiuolaikinis vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, po pandemijos laikotarpio puikiai suvokia, kad technologijos nėra mūsų priešai, jos nesikėsina į žmogišką draugystę, o kaip tik padeda ją sutvirtinti. Spektaklyje į šį aspektą nebuvo atsižvelgta ir apsiribota žinomo konflikto technologijos vs žmonija kūrimu.

Įspūdingas šio baleto vizualinis apipavidalinimas: šviesų dailininkų Levo Kleino bei Andriaus Ringevičiaus ir vaizdo projekcijų autoriaus Mariaus Vilčinsko sukurtos detalės pagyvino Indrės Pačėsaitės miestą vaizduojančią scenografiją ir padarė ją suprantamą bei įdomią spektaklio auditorijai - vaikams. Vizualiąją dinamiką sustiprino ir papildė elektroniniai kompozitorės Agnės Matulevičiūtės intarpai.

Pagrindinius vaidmenis atliko LNOBT trupės naujokai: Natanaelį sukūrė Joao Jezleris, mergaitę Klarą - Darija Seliukaitė, o lėlę Olimpiją - Briese Phelan-Boyd. Choreografiją šokėjai atliko grakščiai ir švelniai, kaip ir reikalauja pati istorija, o Phelan-Boyd savo vaidmeniu sujungė emociją, absurdą, humorą ir graciją.  

Kad ir kokie užburiantys būtų soliniai ir duetiniai šokiai, vis dėlto spektakliui pritrūko dinamikos, o kai kurios detalės perteikiamos per daug tiesmukai. Nors afiša skelbia, kad spektaklis skirtas 7-12 metų vaikams, auditorijos pasirinkimas kelia abejonių. Nepaisant efektingų projekcijų ir neįprastų garsų, spektaklis iki galo neišlaiko žiūrovų dėmesio ir prailgsta.

Baletas vaikams „Užburtos akys“ - tarsi besikeičiančių spalvų lydimas sapnas, leidžiantis pakilti virš tikrovės ir susilieti su gerai žinoma, bet vis nauju pavidalu atgimstančia muzika.

7md.lt

recenzijos
  • Kai galimybės nesirinkti nėra

    „Lygiosios trunka akimirką“ – tai ne istorijos muziejus, o gyvas žiūrovo kvietimas ne tik suvokti, bet ir išjausti istorinę traumą. Tai spektaklis ne vien apie Holokaustą, bet ir apie pasirinkimą.

  • Būti kūrinio viduje

    Tai yra kūnų, balsų ir emocinių laukų sąveika, kurioje žiūrovams paskirta vieta kūrinio viduje. Akivaizdu, kad būtent pribloškianti garso choreografija sukuria „Unearth“ vertės esmę, įgalina kūnus veikti.

  • Besivejant gulbę iš padangos

    Spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“ ne pamokslauja, o kviečia kartu juoktis – iš savęs, iš absurdiškų, bet įspūdingai pateiktų praktikų, ir iš visko, kas galbūt pernelyg rimtai pateikiama mūsų kasdienybėje.

  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.