Tęsiame atsiliepimų ciklą apie Vroclavo teatre Współczesny pastatytą Cezario Graužinio „Karalių Lyrą“.
Pasaulio juokdarystė
Tobiasz Papuczys, Nowa Siła Krytyczna, 2009 birželio 8 d.
Pirmoji scena. Tylėjimo scena. Ar iš tikrųjų pirmoji? Antraštinis veikėjas aiškiai nekarališkais apdarais blaškosi be jokio tikslo. Šviesus parketas užlietas kruvinai raudonos šviesos. Kvadratinę erdvę žymi šešios pilkos kolonos. Tarp dviejų iš jų - sienos fragmentas. Žodžių tylą trikdo garsus vandens lašų kapsėjimas į vieną iš daugelio scenoje pastatytų metalinių kibirų.
Toliau seka audra, kurios garsai Lyro (Bogusławas Kiercas) veidui suteikia baimės išraišką. Iš baimės jis apsigobia apsiaustu, slepiasi už kolonos. Laukia. Tokia seka sukuria įspūdį, kad tai, ką turime stebėti, jau įvyko. Istorija valdovo, kuris padalino karalystę dukterims, o tai, kaip žinome, jam į gera neišėjo, tam tikra prasme šiuo pirmuoju paveikslu žiūrovams jau papasakota.
Kraštovaizdis po mūšio? Tą byloja apšvietimo spalva, tačiau šiame spektaklyje nėra nieko tikro. Įeina Juokdarys (puiki Maria Czykwin), kuris nuo pat pradžios žinojimo ir savimonės dėka yra šio pasaulio demiurgas. Karaliaus valdžia jo galimybių požiūriu nieko nereiškia. Taigi jis iš pat pradžių sukuria savo tikrovę. Būsimą ar buvusią? Sunku pasakyti. Cezaris Graužinis, Vroclavo spektaklio režisierius, siekia panaikinti vienareikšmiškas sapno, šmėkštelėjusio prisiminimo, bepročio klejonių ir pranašo vaizdinių ribas. Tai viena stipriausių jo interpretacijos pusių. Dramos svorio centras maksimaliai perkeltas į Juokdario personažą, kuris daugeliu atvejų kalba antraštinio veikėjo vardu ir lieka glaudžiai su juo susijęs. Lyras akivaizdžiai jo bijo, nes pastarasis yra tiesos nešėjas. Iš tiesų ir Shakespeare´as šį personažą padarė vienu esminių šioje dramoje, o Graužinio vizijoje jis tampa svarbiausiu herojumi. O iki tol yra už šios istorijos, pasakinėja likusiems personažams dialogus, priverčia juos veikti. Pats karalius atsiduria nuošalyje, jis akivaizdžiai silpnas, daugiau apsimeta bepročiu nei yra iš tikrųjų praradęs protą. Jis gėdisi savo senatvės. Kai taria pirmus žodžius: „Kur buvau ir kur esu?“, daro tai, lyg žinotų, jog niekada nesulauks jį patenkinančio atsakymo.
Iš tikrųjų apgailėtiną pasaulį sukūrė mums lietuvių režisierius. Pasaulį dirbtinį, be jokių vertybių. Nugyventą pasaulį. Tuo pačiu dar labiau panašų į šiuolaikinį. Jame - nenuoširdūs, teatrališki žmonės. Savo aistrų marionetės. Gal būtent tokia jų paskirtis? Aplink veidai ir kaukės. Sunku atskirti, kas yra kas. Kas ciniškai vaidina, o kurių ketinimai geri. Nuoširdžių ir sąmoningų šioje tikrovėje nėra. Tik traktuojami kaip pavojingos ir sunkios asmenybės. Anomalijos.
Tiek galima pasakyti apie prasmes, kurias režisierius rado tekste. Galbūt tai nėra Amerikos atradimas Shakespeare´o pastatymų istorijoje, tačiau svarbu tai, kokiomis priemonėmis tai padaryta. Visą pasakojimą kūrė kaip spektaklio statymo procesą. Greta Shakespeare´o įvedė savo metateatrinį sluoksnį. Teatro ženklas čia iškalbingas kiek tik įmanoma. Rekvizito nedaug, svarbiausia - judesys. Judesys šiame spektaklyje įdomus tuo, kad yra iliustratyvus, dažnai labai juokingas, kartais pantomiminis, tačiau - o tai svarbiausia - nebanalus ir netikėtas. Nors matome nuoseklų veiksmą, iš tikrųjų sunku numatyti, kaip jis baigsis. Girdime onomatopėjas - „kling, kling, girgžt, girgžt“, rodančias dvikovą. Finalinis mūšis remsis mėtymusi kibirais, iš kurių po akimirkos nugalėtojai gers savo priešų kraują, kad nuo to kraujo paskiau tiesiogine prasme pasigertų. Aktoriai kartais stilizuoja savo vaidybą improvizuodami. Ir nepaisant to vidinio lygmens, kuris iš pat pradžių sukuria tam tikrą atstumą, režisierius neatsisako Shakespeare´o istorijos papasakojimo su psichologiškai gilių personažų pagalba.
Aktoriai vaidina, balansuodami - ir labai sumaniai - tarp šių dviejų lygmenų. Šie perėjimai nepaprastai sklandūs. Kelia juoką - ir yra labai tikslūs. Nes šia forma režisierius byloja, kad gyvenimas yra farsas, žaidimas, juokdarystė. Jis neturi nei galutinio tikslo, nei prasmės. Tai tiesiog sunkus ir labai dažnai taip pat apgailėtinas savo gyvenimo inscenizacijos procesas. Kiek kartų kiekvienas iš mūsų nevykusiai ir groteskiškai juokingai tikrovėje vaidinome panašias scenas? Ir būtent apie tai man yra Vroclavo „Karalius Lyras“. Apie dabartinę tikrovę - spektaklio tikrovę. Tą akivaizdžiai pabrėžia paskutinė scena. Visi aktoriai gulasi ant grindų - miršta. Iškart po to stojasi ir veido išraiška parodo, kad supranta, jog tikriausiai vis dėlto privalo gulėti. Taip būtų geriau. Ir spektaklio, ir profesijos atžvilgiu. Todėl vėl gulasi. Ir iškart vėl pakyla, kad šiuokart judesiu, kuriuo primena prisukamus žaisliukus, išeitų iš scenos. Prieš akimirką Lyras pasakė savo paskutinę šio, be abejonės pavykusio, spektaklio repliką. „Jau esame prie ribos“? - paklausė su daugiareikšmiu nerimu. Prie kokios ribos? Gyvenimo? Istorijos? Spektaklio? Juk kaip matyti iš to, ką žiūrėjome, tai tik vaidinimas, žaidimas, maskaradas. Visiškai toks pats, kaip toje tikrovėje, kuri mūsų laukia išėjus iš spektaklio.
Jis ribų neturi.
 |
| Nuotraukos iš d.polskatimes.pl |
Lyras, arba Anarchisto moralitė
Krzysztof Kucharski, Polska Gazeta Wrocławska, 2009 birželio 8 d.
Kaip ir daugelis teatromanų, įpratau, kad „Karalius Lyras“ aktoriui yra lyg kūrybinio kelio vainikavimas. Kiekvienu atveju - tam tikra jo kulminacija. Kai sužinojau, jog Lyrą Vroclavo teatro „Współczesny“ scenoje vaidins Bogusławas Kiercas, apėmė jaudulys, ir su nekantrumu laukiau premjeros.
Neatsižvelgiau į tai, kad šio garsaus Williamo Shakespeare´o veikalo ėmėsi - kaip pats save vadina - teatro anarchistas, lietuvių režisierius Cezaris Graužinis. Sukūrė didelę improvizaciją, ir aktoriai, naudodamiesi veikalo fragmentais, mėgino sukonstruoti savo personažus.
Iš niūrios dramos apie žmogaus būtį liko maksimaliai supaprastintas moralitė apie gyvenimo beprasmybę, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Juokdarys-Mirtis. Lyras tapo viena iš išprotėjusių figūrų, tarp jų išgyvenančių savo didžią dramą. Kiercas labiau vaidina mimika, gestu ir judesiu nei prasmėmis, gimstančiomis iš tragedijos teksto. Daro tai puikiai, tačiau tėra viena iš šios moralitė kaladėlių. Jo aktorinių spalvų paletė gausiausia, tačiau jis tik šitaip išsiskiria savo kolegių ir kolegų fone.
Svarbiausiu personažu Graužinis pavertė Juokdarį-Mirtį - ją nuostabiai vaidina Maria Czykwin, kuri, nenaudodama pernelyg didelės ekspresijos, šiek tiek išsilaisvino iš režisieriaus primestos vaidmens schemos. Ir tai yra jos, o ne Lyro spektaklis. Trečiasis personažas, kuris išvengia vieno tono - nuolatinio šauksmo - yra Szymono Czackio Glosteris.
Remdamasis pusę amžiaus trunkančiais mano stebėjimais galiu pasakyti, kad kai aktorius negali susidoroti su vaidmens schema ar personažu, pradeda šaukti. Ši gana įtartina priemonė vyrauja ir lietuvio „Karaliuje Lyre“. Tikiuosi, kad kai režisierius išvyks namo, aktoriai pridės dar ko nors prie šio riksmo.
Tiems, kurie neskaitė, nematė scenoje ar ekrane pasakojimo apie apakusį karalių, gyvenime padariusį blogų sprendimų, tai sunkus spektaklis. Naudojantis moralitė schema, žiūrovams išsakoma paprasta tiesa: mirties akivaizdoje esame visi lygūs. Nes šios dramos veiksmas, kaip nusprendė režisierius, vyksta būtent po visų herojų mirties.
Ši moralitė pagal Shakespeare´o dramą turi stiprų groteskinį pradą. Yra akivaizdžiai puikių scenų, kurioms negali atsispirti, kaip pavyzdžiui Glosterio sūnų - Edmundo (Krzysztofas Boczkowskis) ir Edgaro (Tomaszas Cymermanas) dvikova nematomais kalavijais, ar viena iš daugelio puikiai sumanytų masinių scenų - prancūzų ir britų kova. Jos atgarsius perteikia smūgiai kibirais į sceną. Spektaklis žiūrisi gerai, nors yra du ar trys ištęsti momentai, kai pradedame muistytis krėsluose, nes nieko įdomaus nevyksta.
Lyras: sumanymo projekcija
Katarzyna Kamińska, Gazeta Wyborcza, 2009 birželio 6 d.
Katarzyna Kamińska: Jūsų manymu, Shakespeare´o „Karalius Lyras“ yra groteskiškas, absurdiškas ar tragiškas?
Cezaris Graužinis: To negalima atskirti. Gyvenimas yra tragiškas, nes yra groteskiškas ir kupinas absurdo. Ši drama yra ironiška. Tai labai pikta ironija.
Koks tai pyktis?
Galima ją sulyginti su situacija, kurioje vaikui dovanojame kokį nors gražų, trapų daiktą, tikėdamiesi, kad jis juo džiaugsis ir jame ras grožį. Tačiau vaikas nori eksperimentuoti, tą daiktą krato, jį sudaužo, ir jo nebelieka. Veikėjai gyvena taip, kad pažiūrėtų, kaip viskas susigadina ir sugriūva. Tai laisvė, tačiau ji pilna pykčio.
Kad būtų aiškiau, pasakysiu, jog man neįdomi ypatingai gili analizė, nesiekiu perskaityti Shakespeare´ą geriausiu iš visų įmanomų būdų. Noriu tą padaryti savaip, asmeniškai.
Kas Jums yra raktas į šią istoriją?
Man „Karalius Lyras“ turi ypatingą, keistą savybę - iš pat pradžių jaučiu, kad šis pasakojimas negalėjo pakrypti kita linkme, viskas yra tarytum nulemta iš anksto. Tai veikalas apie lemtį kaip reiškinį - tai lyg nuodai; kartu tai gana šmaikšti istorija.
Visas pasakojimas scenoje sukasi pagal Shakespeare´o chronologiją, o mano „Lyre“ karalius ir kiti veikėjai nėra gyvi personažai. Jų tragedija vyksta lyg kažkieno sumanymo projekcija. Nenoriu čia daug aiškinti, tegul žiūrovas pats suranda savo perspektyvą.
Bet kartu tai ir istorija apie aktorius bei spektaklio statymo procesą?
Taip, nors, suprantama, ne apie mus asmeniškai. Pradėjęs dirbti prie šio spektaklio, neturėjau namuose susikurtos vizijos. Darbo ėmiausi su atvirumu, improvizavau. Kai esu vienas, apie veikalą galvoju vienaip, kai su kuo nors - kitaip. O visiškai kitokią kokybę tekstas įgauna, kai dirbu su aktorių trupe, scenografu, kompozitoriumi. Įkvėpimo semiamės vienas iš kito, todėl istorija įgauna būtent tokį, o ne kitokį pavidalą. Dažnai sakau, kad spektaklis - lyg savotiškas dokumentas, atviro, nuoširdaus, visiškai neprofesionalaus proceso užrašai.
Kuriuo požiūriu neprofesionalaus?
Per dvidešimt darbo teatre metų išmokau įvairių metodų ir receptų, kaip pastatyti mielą, gražų spektaklį. Dabar noriu laužyti dėsnius, noriu būti „neprofesionalus“, žinoma, išsaugant efektą, panašų į tą, kurį sukuria „profesionalas“. Tai nėra kažkas, kuo norėčiau pasidalinti su žiūrovais. Man patinka pats kūrybos procesas, ir šį procesą noriu jiems parodyti. Tokia mano teatro kūrimo filosofija.
„Karalius Lyras“ nuolat skelbiamas teatrų afišose, sulaukė daugelio ekranizacijų, taip pat ir Bolivude. Kur glūdi šios istorijos aktualumas?
Nesu apie tai galvojęs - neieškau aktualių tekstų, netikiu, kad aktualūs tekstai egzistuoja. Jei nuoširdžiai pažvelgsime į gyvenimo, mirties, gimimo, meilės klausimus, tekstas visada bus vertingas. Neturiu noro spręsti visuomenines problemas, nemėgstu visuomeninio ar politinio teatro. Tuo užsiima žiniasklaida, ir man nuobodus teatras, kuris šių temų imasi. Kai sėdžiu tamsoje, žiūrovų salėje, noriu sapnuoti, medituoti apie gyvenimą, kuris yra trumpas ir trapus. Noriu sulaukti įkvėpimo, kad kitą rytą atsibusčiau laimingesnis, labiau išalkęs gyvenimo. Netikiu, kad teatras gali pasakyti kažką naujo. Kai istorija scenoje reikalauja mūsų užuojautos, spektaklis nesibaigia, o mes gauname impulsą eiti toliau.
------------------------
* Cezaris Graužinis - lietuvių viduriniosios kartos režisierius ir pedagogas. Baigė Valstybinį teatro meno institutą, mokėsi Tadashi Suzuki aktorių ruošimo metodo. Vadovauja savo sukurtai Cezario grupei. Sukūrė spektaklių Lietuvoje, Suomijoje, Švedijoje ir Graikijoje.
Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius
