Jau ne kartą kalbėdamas ir rašydamas apie režisieriaus Gyčio Padegimo kūrybą akcentavau, kad, mano manymu, gyvuoja ne tik jo teatras kaip reiškinys. Taip pat - jo diegtas ir ugdytas kūrybinis metodas, tapęs neatsiejama mūsų teatrinės kultūros ir dabartinės istorijos dalimi. Nors režisierius remiasi garsiojo Michailo Čechovo metodika, puikiai žinome, kiek naujų ir novatoriškų elementų jis įdiegė, ugdydamas kūrybiškumą kaip mąstymo būdą, kiek išugdė aktorių, sugebančių atskleisti vidines galias, aukšto meninio ir filosofinio lygio nuostatas, puikiai išmoktą metaforišką kalbą ir jos ženklus.
Visa tai prisiminiau žiūrėdamas naujausią G. Padegimo spektaklį Kauno kameriniame teatre - šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones pjesę „Akmenys jo kišenėse“, kuri pavadinta „airiška komedija“, tačiau režisieriaus ir vaidmenis kūrusių aktorių dėka tos šypseną keliančios situacijos netapo vien komiškomis ar žiūrovą juokinančiomis. Dramaturgės naudota komiškumo priedanga ne svarbiausias spektaklio akcentas - taip atsirado galimybė atskleisti gilius, dramatiškus klodus, parodyti personažų charakterių sudėtingumą, dvasinį sukrėtimą, praregėjimą ir sąmonėjimą.
Ypač svarbu, kad „Akmenys jo kišenėse“ netapo socialinės aplinkos ir joje vegetuojančių veikėjų iliustracija. Bet, tiesą sakant, nepamenu G. Padegimo spektaklio, kurį būtų galima vadinti iliustracija, bedvase veikalo kopija. Visada ryški režisieriaus pozicija, valia ir kruopštus, kūrybingas darbas su aktoriais, jokio pataikavimo pigiam skoniui, banalybėms ir klišėms.
Regis, iki šiol paskutinis jo darbas Kaune buvo Nacionaliniame dramos teatre 2012 m. statyta taip pat airių dramaturgo Briano Frielo pjesė „Stebuklingasis Tenesis“, spektaklyje akcentuota prabėgančio laiko ir amžinybės tema, tobulumo ir dvasingumo siekis. Pastatymas buvo intelektualus, su įvairiomis potekstėmis, kodais ir klodais. Bet vyksmas ir komplikuotas personažų santykis su aplinka vėrėsi tradicinėje scenoje, su aktorių ansambliu, individualizuotais ir ryškiais vaidmenimis. O „Akmenys jo kišenėse“ su dar didesniu, penkiolikos veikėjų sąrašu įspraustas į mažutėlytę Kamerinio teatro salikę, ir personažams čia tikrai nereikia nieko ieškoti - nei autoriaus, nei žiūrovų: viskas šalia, ranka pasiekiama...
Ko gero, nė neverta aiškinti, kokius iššūkius tenka priimti ir spręsti rimtai kūrybinei grupei kamerinėje erdvėje, kurioje kiekvienas melagingas atodūsis ar netikslingas judesys, bet kokie banalūs, iki šleikštumo įkyrėję, pavyzdžiui, lietuviškų TV serialų trečiarūšių atlikėjų neva vaidybiniai „triukai“ taptų kūrybos patyčia.
Bene didžiausias pastatymo netikėtumas ir atradimas - aktoriai. Du jauni, apdovanoti ypatingu persikūnijimo talentu, meistriškai perteikiantys visiškai skirtingus personažus, judrūs, plastiški, šoklūs ir išradingi, šiame spektaklyje sukūrę penkiolika vaidmenų - ne tik įvairaus amžiaus vyrų, bet ir panelių... Senokai nemačiau tokio improvizacinio siausmo, tokio laisvumo, nuoširdaus bendravimo su publika, bet kartu ir ypatingos savikontrolės, kai pašėlęs spektaklio ritmas reikalauja momentinės įtikinamos metamorfozės, kuri keičia viena kitą ir neleidžia mėgautis pauzėmis. Šie sceniniai atradimai - tai aktoriai Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas, itin darnus ir įsimintinas duetas, akivaizdžiai lėmęs spektaklio sėkmę. Iš tiesų retai man tenka žarstyti tokias panegirikas, bet šis duetas jų vertas.
Kūrybiškumas kaip mąstymo būdas, vidinio ritmo jutimas, konkrečių poelgių ir dvasinės dermės analizė bei palyginimai - tai atsispindi abiejų aktorių vaidmenyse. Režisieriaus metodas ir kaip visada kruopštus, atidus darbas, įgudimas pamatyti, patikėti ir padėti atskleisti atlikėjų sugebėjimus davė puikų rezultatą. Šit V. Gasiliūnas, kurį esu matęs ne viename Kamerinio teatro pastatyme, kai kada įsiminė įdomiais charakteriais, tačiau dažniausiai tai buvo tradicinė, vienaplanė traktuotė, jis galų gale susiliedavo su kitais veikėjais kaip kokioje mėgėjiškoje akvarelėje. Spektaklyje „Akmenys jo kišenėje“ aktorius visiškai naujas, nematytas, stebinantis įvairiapusiais sugebėjimais ir vidinio, ne tik išorinio, veiksmo-vyksmo pajauta.
Toji pajauta, detalus kuriamų personažų charakterių išstudijavimas akivaizdus ir J. Baranausko itin taikliai, tiksliai surastose veikėjų charakteristikose - viskas apgalvota ir suderinta iki smulkmenų, ir kiekviena mažytė detalė tampa iškalbingiausia, kartu su meistriškai perteiktu išoriniu vaizdu papildanti ir atskleidžianti personažų jausmus, požiūrį į aplinką bei įvykius.
Šie J. Baranausko ir V. Gasiliūno aktoriniai darbai, mano manymu, įtikinami, tai tikrų talentų fejerija. Jų duetas mažytėje erdvėje veikia taip sinchroniškai, be jokių pauzių, dirbtinio patoso ar melo ir nejučia ją taip praplečia, įprasmina, randa savo herojams netikėtų spalvų, kad visai šalia esantis žiūrovas pasijunta esąs ne pašalinis abejingas stebėtojas, o veiksmo dalyvis.
Kaip galima išlikti abejingam, matant augančią įtampą, herojų praregėjimą, maištavimą, savo žmogiškojo (ir tautinio) orumo pajautimą... Prieš akis atsiveria, regis, tokia paprasta, komiškomis situacijomis pagyvinta kasdienybė, pradžioje, atrodytų, neintriguojantis, neskubus pasakojimas apie nedidelio Airijos kaimelio žmones, jų džiaugsmus, rūpesčius ir viltis. Tačiau pamažu ritmas greitėja, „užsisuka“ ir spėriai plėtojasi, veikėjai keičia kaukes, vėl grįžta prie pirminių, netrukus dar kartą persikūnija, įtampa auga, vėl atslūgsta, ir tasai emocinis visų herojų „bangavimas“, o iš tiesų tapsmas savimi tampa vienu pagrindinių spektaklio leitmotyvų.
Tapti savimi. Atrasti svajonę. Turėti viltį. Siekti tikslo. Tikėti savimi ir artimiausiais. Atrodytų, tiek nedaug. O juk iš tiesų - itin sunku. Jei dar aplinka žlugdo ir naikina. Jei esi ir jautiesi eilinis statistas, pastumdėlis tarp galingesniųjų ir turtingųjų...
Būtent čionai autorė ir spektaklio kūrėjai nepagailėjo sodrių ironijos potėpių - šiame epizode galima pajusti ne tik lengvą pašaipą. Kino pramonė ir pelnas, pelnas bet kokia kaina, neišrankiam žiūrovui kuriamas pigus masalas. Amerikietiška „masinė kultūra - chaltūra“ ir jos kūrėjai praranda bet kokį žmogiškumą, atjautą, jie nesirūpina tais kukliais statistais, jų išnaudojamais kitos šalies, kitų tradicijų žmonėmis.
Aktorių persikūnijimas šioje vietoje itin įtaigus ir ryškus. Abu puikiai perteikia kino režisieriaus, prodiuserio, kino žvaigždės, režisieriaus asistentės, o netrukus ir kaimelio senbuvių, vietos gyventojų paveikslus - vaidmenis... Net tradiciniai lėbavimai bare dėl aktorių dueto energijos ir išmonės tampa masiniais - atrodo, čia susibūręs triukšmauja kone visas kaimelis...
Sudėtinga yra tai, kad, ištarę vos kelias frazes, aktoriai negaišuodami vėl turi persikūnyti, tampa Čarliu ir Džeiku, aiškinasi, pykstasi, ir staiga - vėl įsiterpia kiti personažai. Taip visi ritmiškai skrieja ratu, o tame rate užsisuka veiksmas-vyksmas, ir atrodo, jog mažytėje erdvėje telpa ir veikia daugybė personažų su savo požiūriais, prieštaromis, viltimis ir nuoskaudomis. O intensyvėjant veiksmui ir palengva atsiveriant naujiems prasmės klodams, ir vyksta pokyčiai.
Tie prasmingi klodai atrandami ir meistriškai J. Baranausko įkūnytoje kino žvaigždėje Caroline Giovanni. Ypač vykęs perteikimas, stebėtina ir neįtikėtina metamorfozė. Tikslus išorinis piešinys, kalba su ryškiu akcentu, eisena, visa puokštė išlepusios ir kaprizingos žvaigždės reikalavimų, įgeidžių. Itin taiklus ir ne be humoro jos bendravimas su Čarliu.
Neatsiliko ir V. Gasiliūnas, suvaidinęs režisieriaus asistentę, pabrėžtinai vidiniu laisvumu ir emocine energija suteikdamas herojei įsimintinų bruožų.
Kaip minėjau, abu aktoriai meistriškai kaitalioja visiškai skirtingas kaukes, ir jos čia tikrai simboliškos. Kaitalioja tik savo persikūnijimo talentu - jokių kostiumų ar persirenginėjimų spektaklyje nėra. Akimoju pakeičia vieną kitą charakteringą detalę - ir viskas. Kino žvaigždė Caroline prisikabina tik vieną didžiulį auskarą, senasis Mikis įsikanda riestą pypkę, Režisierius išnyra pasibalnojęs juodus akinius, o Šonas - su gobtuvu.
Iš esmės Šonas ir tampa dramatinio vyksmo stūmokliu - ir kitus verčia atsiverti, sielvartauti, piktintis ir maištauti. V. Gasiliūno personažas - dramatiškas, romantiškas svajotojas, vaikinukas, turėjęs svajonę ir ją sugniuždęs. Jo vidinė drama vyksta nepastebimai, atrodytų, nieko tragiško nebus, na, įjunko vaikigalis į kvaišalus, gal kaip nors išsikapanos... Deja, blaškymasis, noras išsivaduoti iš nykios kasdienybės ir skurdžios buities neišgelbsti. Holivudinio filmo veikėjai, ypač kino žvaigždė Caroline Giovanni, netiesiogiai tampa vaikino tragiškos baigties priežastimi. Įskaudintas ir pasijutęs visiškai pažemintas, jis skandinasi, ir, kad tikrai panirtų, prisikrauna pilnas kišenes akmenų...
Tragiška vaikio mirtis visus išjudina, kyla konfliktas tarp filmo kūrėjų ir kaimelio statistų, mat laikas - pinigai, ir niekam iš besifilmuojančių masinėse scenose neleidžiama nutraukti filmavimo ir dalyvauti Šono laidotuvėse. Būtent ši kolizija atskleidžia žmonių sąmonėjimą, jie pajunta savo vertę, ima ginti savo teises, galų gale pasijunta gimtosios žemės šeimininkais.
Reikšmingas akcentas, tačiau, mano manymu, dar svarbiau tai, kad spektaklis baigiasi ne kaip banalioje holivudinėje produkcijoje. Pabaiga viltinga, optimistinė, bet pabrėžtinai akcentuojanti kiekvieno galimybę siekti, svajoti, nepasiduoti, kovoti už savo tiesą, principus.
Suburta vienminčių komanda - dailininkas Sergėjus Bocullo (sugebėjęs mažytę erdvę meistriškai paskirstyti ir išnaudoti kiekvieną kampelį), kompozitorius Raimundas Martinkėnas (kiekvienam personažui sukūręs charakteringą muzikinį „pristatymą“ ir temperamentingą airių šokį, kurį puikiai atliko jaunieji aktoriai - choreografė Indrė Puišytė), ir videomenininkas Tomas Kalinauskas, kurio instaliacijos išplėtė mažą scenos erdvę.
Netikrumo, baimių ir totalinio gąsdinimo atmosferoje „Akmenys jo kišenėje“ tampa šviesos ir vilties ženklu, kviečia atsinaujinti ir dvasiškai pakilti, sukelia daug teigiamų emocijų. Tiksliai dėliodami svarbiausius akcentus, niuansuodami kiekvieną besikeičiančią nuotaiką, reakciją, įtikinamai kurdami stabdomo laiko ir dramatiškų vidinių atsivėrimų pasaulį, režisierius G. Padegimas kartu su talentingais aktoriais, tikrais „deimančiukais“ J. Baranausku ir V. Gasiliūnu (tik nebandykite užmigti ant laurų, jaunieji), šiuo spektakliu dar kartą parodė savo režisūrinio metodo ir darbo su aktoriais gyvybingumą ir mažos sceninės erdvės panaudojimo galimybes.
